PIRMAS SKYRIUS

„O Bharatos aini, esantysis kūne yra amžinas ir nesunaikinamas. Todėl tau neverta sielotis dėl jokios gyvosios būtybės. [„Bhagavad-gītā“ 2.30].“

Pirmasis savęs pažinimo žingsnis – liautis tapatinus save su fiziniu kūnu. „Aš ne kūnas, o amžina siela“, – štai ką reikia visų pirma suvokti, norint įveikti gimimą bei mirtį ir patekti į anapus esantį dvasinį pasaulį. Nepakanka kartoti „Aš nesu kūnas“ – reikia šią tiesą iš tikrųjų įsisąmoninti, o tai nėra taip lengva, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Mes esame ne kūnai, o grynoji sąmonė, tačiau dėl tam tikrų priežasčių atsidūrėme kūno kiaute. Jei mums iš tikrųjų rūpi mirties nevaržoma laimė ir laisvė, turime sugrįžti į savo prigimtinį būvį, t.y. išgryninti sąmonę.

Jei žmogus tapatina save su kūnu, jo laimės įsivaizdavimas tolygus karščiuojančio kliedesiui. Kai kurie filosofai įrodinėja, kad liguistą savęs tapatinimo su kūnu būseną reikia gydyti atsisakant veikti. Kadangi materialūs veiksmai yra mūsų nelaimių priežastis, nuo veiksmų reikia apskritai susilaikyti, tvirtina jie. Tobulumo viršūnė, jų supratimu, yra savotiška budistinė nirvāṇa, visiško neveiklumo būvis. Buda teigė, kad kūnas susiformuoja tam tikru būdu susijungus materijos elementams ir, jei pavyktų juos atskirti arba demontuoti, būtų pašalinta ir kančių priežastis. Jei mokesčių inspektorius nuodija gyvenimą žmogui, kuriam priklauso didelis namas, paprasčiausia išeitis – namą nugriauti. Tačiau „Bhagavad-gītā“ nurodo, kad kūnas nėra pats svarbiausias dalykas.

Be kūno, sudaryto iš materijos elementų, egzistuoja dar ir dvasia, kurios skiriamasis bruožas yra sąmonė.

Sąmonės egzistavimo fakto niekaip negalima paneigti. Juk kūnas be sąmonės yra paprastų paprasčiausias lavonas. Užgesus sąmonei nekalba mūsų lūpos, nemato akys, negirdi ausys. Tai aišku net vaikui. Neabejotina, kad sąmonė yra absoliučiai būtina tam, kad kūnas galėtų funkcionuoti. O kas ta sąmonė? Lygiai kaip karštis, dūmai ir šviesa yra ugnies skiriamieji bruožai, sąmonė yra sielos skiriamasis bruožas. Sielos, mūsų „aš“ energija reiškiasi sąmonės pavidalu. Maža to, sąmonė yra sielos egzistavimo įrodymas. Prie tokios išvados prieina ne tik „Bhagavad-gītā“, bet ir visi Vedų raštai.

Sielos egzistavimą pripažįsta tiek Śaṅkarācāryos pasekėjai impersonalistai, tiek ir vaiṣṇavai, priklausantys Śrī Kṛṣṇos mokinių sekai, o štai budizmo filosofai to nepripažįsta. Budistai tvirtina, kad sąmonė užgimsta tam tikru materijos elementų jungimosi momentu, tačiau šį argumentą paneigia ta aplinkybė, kad turėdami visas materijos sudėtines dalis, iš jų sukurti sąmonės mes vis dėlto negalime. Visi materijos elementai yra ir mirusiojo kūne, tačiau sąmonės jam grąžinti nepavyksta. Žmogus nėra mašina. Sugedus mašinos detalei, ją galima pakeisti ir mašina vėl veiks, tačiau kai liaujasi funkcionavęs kūnas, kai jį palieka sąmonė, kūnui neįmanoma grąžinti gyvybės, pakeitus neveikiantį organą. Siela skiriasi nuo kūno; kūnas gyvas tol, kol jame glūdi siela. Jei siela išėjo, gyvybės kūnui neįkvėpsi.

Sielos egzistavimą neigiame todėl, kad mūsų jutimo organai jos nemato ir neapčiuopia. Tačiau pasaulyje yra daugybė dalykų, kurių mes nematome. Juslės labai netobulos, todėl mes nematome oro, radijo bangų, garso, tačiau tai nereiškia, kad visa tai neegzistuoja. Per mikroskopą ir kitus instrumentus mes išvydome dalykų, apie kuriuos netobulomis juslėmis pasitikintys žmonės anksčiau ir girdėt negirdėjo. Neverta skubėti daryti išvadą, kad sielos nėra, remiantis tuo, jog atomo dydžio sielos dar niekam nepavyko pamatyti plika akimi ar su didinimo instrumentais. Mes puikiausiai galime įsitikinti sielos egzistavimu, remdamiesi jos požymiais ir poveikiu.

„Bhagavad-gītoje“ [2.14] Śrī Kṛṣṇa nurodo, kad mūsų visų nelaimių priežastis yra tapatinimasis su kūnu.

„O Kuntī sūnau, laimė ir kančia trumpam pasirodo ir išnyksta – taip keičiasi žiemos ir vasaros. Šiuos pojūčius sukelia juslinis patyrimas, o Bharatos aini, ir reikia išmokti netrikdomam juos pakęsti.“

Vasarą sąlytis su šaltu vandeniu teikia atgaivą, tačiau žiemą mes vengiame to paties vandens, nes jis tampa stingdomai šaltas. Kokybės prasme vanduo išlieka toks pats ir vasarą, ir žiemą, tačiau skirtingomis aplinkybėmis sąlytis su juo mums teikia malonumą arba skausmą.

Skausmo ir malonumo potyrius lemia kūnas. Priklausomai nuo aplinkybių mes juntame arba fizinį ir psichologinį malonumą, arba skausmą. Iš tikrųjų visi mes veržiamės į laimę, nes laimė yra sielos prigimtinis būvis. Siela neatsiejama nuo Aukščiausiosios Būtybės, kuri yra sac-cid-ānanda-vigrahaḥ – amžinatvės, žinojimo ir palaimos įsikūnijimas. Juk ir paties Kṛṣṇos vardo („didžiausia palaima“) reikšmė nėra siaurai religinė. Kṛṣ reiškia „didžiausia“, o ṇa – „palaima“. Kṛṣṇa yra palaimos įsikūnijimas, todėl mes, kaip neatsiejamos Jo dalelės, ir siekiame patirti palaimą. Lašas vandenyno vandens turi tokias pačias savybes kaip ir pats vandenynas. Būdami mikroskopinėmis Aukščiausiosios Visybės dalelėmis, mes irgi turime tokias pačias energines Aukščiausiojo savybes.

Mažutė, atomo dydžio siela suteikia žmogaus kūnui energijos veikti, ir jis savo rankomis kuria tikrus stebuklus. Pasaulyje pastatyta daugybė miestų, greitkelių, tiltų, nuostabių pastatų, monumentų, jo istorijoje paliko pėdsaką didžiosios civilizacijos, tačiau kyla klausimas, kieno tai nuopelnas. Iš tikrųjų visa tai sukūrė kūne glūdinti mikroskopinė amžinoji siela. Jei mažutė dvasios kibirkštis gali kurti tokius stebuklus, sunku net įsivaizduoti Aukščiausiosios Dvasinės Visybės galimybes. Mikroskopinė dvasios kibirkštis iš prigimties trokšta turėti visybės savybes – amžinatvę, žinojimą ir palaimą, tačiau šiam troškimui išsipildyti trukdo jos materialusis kūnas. Informacija kaip sielai įgyvendinti savo troškimą pateikiama „Bhagavad- gītoje“.

Šiuo metu siekdami amžinatvės, žinojimo ir palaimos mes naudojamės netinkama priemone. Sėkmingai įgyvendinti šį siekį mums trukdo materialusis kūnas. Todėl turime įsisąmoninti, kad mūsų būtis neapsiriboja kūnu. Vien teorinių žinių čia maža. Mums reikia atsiriboti nuo kūno, būti ne kūno tarnais, o jo valdovais. Jei žmogus gerai vairuoja automobilį, automobilis bus jam labai naudingas, bet jei jis vairuoti nemoka, jam gresia nemenkas pavojus.

Kūną sudaro juslės, alkstančios juslių objektų. Akys žvelgia į gražų žmogų ir sako mums: „O, kokia graži mergina, koks gražus vaikinas. Eime prie jo arčiau.“ Ausys mums sako: „Kokia nuostabi muzika. Eime pasiklausyti.“ Liežuvis sako: „Štai puikus restoranas, ten labai gardžiai maitina. Užsukim.“ Juslės stumia mus tai vienur, tai kitur ir visiškai supainioja.

„Kaip stiprus vėjas nusineša laivelį į vandenyną, lygiai taip ir protą užvaldžiusi nerimstanti juslė pasiglemžia žmogaus intelektą [„Bhagavad-gītā“ 2.67].“

Mums būtina išmokti tramdyti jusles. Tas, kuris išmoksta suvaldyti jusles, vadinamas gosvāmiu. Go reiškia „juslės“, o svāmī – „valdovas“. Todėl jusles suvaldęs žmogus laikomas gosvāmiu. Kṛṣṇa sako, kad tas, kuris tapatina save su iliuziniu materialiu kūnu, negali susivokti esąs amžinaja siela. Svaiginantys kūniški malonumai yra laikini, todėl neteikia tikro pasitenkinimo. Tikrasis džiaugsmas patiriamas ne kūnu, o siela. Gyventi reikia taip, kad jokie kūniški malonumai neišmuštų mūsų iš vėžių. Jei vis dėlto jiems pasiduodame, prarandame savo tikrąją dvasinę tapatybę.

„Kas negali atsispirti jusliniams malonumams ir alksta materialių turtų, kas dėl jų pameta galvą, tam negimsta tvirtas pasiryžimas su atsidavimu tarnauti Aukščiausiajam Viešpačiui. Vedos daugiausiai dėmesio skiria trims materialios būties gunoms. O Arjuna, pakilk virš jų, pasiek transcendencijos būvį, įveik dualizmą, atsikratyk naudos troškimo, savisaugos jausmo ir įsitvirtink savyje („Bhagavad-gītā“ 2.44–45].“

Veda reiškia pažinimo knygą. Pasaulyje yra nemažai pažinimo knygų, jos skiriasi priklausomai nuo šalies, žmonių, kultūrinės aplinkos ir kitų aplinkybių. Indijoje pažinimo knygos vadinamos Vedomis, Vakaruose – Senuoju ir Naujuoju Testamentais. Musulmonų pažinimo knyga yra Koranas. Kokia šių pažinimo knygų paskirtis? Jų paskirtis – išmokyti mus suprasti, kad esame grynosios sielos. Jų paskirtis – reglamentuoti fizinę veiklą, nustatant tam tikras taisykles ir apribojimus, kuriuos vadina doroviniu kodeksu. Pavyzdžiui, Biblija nustato dešimt įsakymų, kurie reglamentuoja žmogaus gyvenimą. Kūną būtina valdyti, kad pasiektume aukščiausiąjį tobulumą; nesilaikant taisyklių tobulėti neįmanoma. Taisyklės būna įvairios, jos priklauso nuo šalies ir šventraščio, bet tai nesvarbu, kadangi jos nustatomos atsižvelgiant į laiką, aplinkybes ir žmonių mąstyseną. Tačiau visur ir visada galioja tas pats reglamentavimo ir kontrolės principas. Taip pat elgiasi ir valstybė, nustatydama tam tikras taisykles, kurių valstybės piliečiai privalo laikytis. Be taisyklių neįmanoma patobulinti nei valdymo, nei paties žmonių gyvenimo. Čia cituotame antrajame posme Śrī Kṛṣṇa sako Arjunai, kad taisykles ir apribojimus Vedos nustato visų pirma tam, kad būtų suvaldyti trijų būties gunų (dorybės, aistros ir neišmanymo) veikiamų žmonių veiksmai (traiguṇya-viṣayā vedā). Tačiau Kṛṣṇa pataria Arjunai sugrįžti į savo prigimtinį amžinosios sielos būvį ir įveikti materialiosios būties dualizmą.

Kaip jau sakėme, priešingi dualizmo poliai – karštis ir šaltis, malonumas ir skausmas – randasi juslėms suėjus į sąlytį su savo objektais. Kitaip sakant, juos gimdo susitapatinimas su kūnu. Kṛṣṇa pažymi, kad atkakliai siekiančius malonumų ir valdžios žmones užburia Vedų pažadai apie aukojimais ir taisyklių vykdymu pasiekiamus dangiškus džiaugsmus. Mes turime prigimtinę teisę į laimę, kadangi laimė yra amžinosios sielos įgimtas bruožas, tačiau siela labai klysta mėgindama patirti džiaugsmą per materiją.

Ieškodami malonumų visi mes orientuojamės į materialius objektus, stengiamės sukaupti kuo daugiau žinių. Vieni tampa chemikais, kiti fizikais, treti politikais, menininkais ir t.t. Kiekvienas iš mūsų žino ką nors apie viską arba viską apie ką nors, ir paprastai tai laikoma išprusimu. Tačiau tą akimirką, kai atsiskiriame nuo kūno, iš mūsų išprusimo nieko nelieka. Galbūt ankstesniame gyvenime buvome garsūs mokslininkai, tačiau šiame gyvenime turime vėl pradėti viską iš naujo – lankyti mokyklą, mokytis skaityti ir rašyti. Praėjusį gyvenimą sukauptos žinios užmirštamos. Esmė tame, kad iš tikrųjų mes siekiame amžinojo pažinimo, tačiau turint materialų kūną tai – neįgyvendinamas tikslas. Visi norime patirti malonumą savo dabartiniu kūnu, tačiau kūniški malonumai negali suteikti tikrojo džiaugsmo. Kūniški malonumai netikri. Būtina suprasti, kad jei ir toliau vaikysimės netikrų malonumų, nepatirsime mums skirto amžinojo džiaugsmo.

Susitapatinimas su kūnu laikytinas amžinosios sielos liga. Susirgęs žmogus netenka gyvenimo džiaugsmo. Pavyzdžiui, sergančiam gelta ledinukas atrodo kartus, jo saldumą gali pajusti tik sveikas žmogus. Ledinuko skonis nesikeičia, bet priklausomai nuo mūsų būklės jis atrodo skirtingas. Neišsigydę nuo fizinės būties sampratos, nepajusime dvasinio gyvenimo saldumo. Netgi priešingai, jis mums atrodys kartus. O jei dar giliau nersime į materialaus gyvenimo malonumus, liga dar labiau komplikuosis. Vidurių šiltine sergantis žmogus negali valgyti kieto maisto. Jei vaišinamas ligonis neatsispirs tokiam maistui, jo būklė pablogės ir iškils grėsmė jo gyvybei. Jei iš tikrųjų norime atsikratyti materialios būties kančių, turime apriboti savo fizinius poreikius ir malonumus.

Iš teisybės, materialus džiaugsmas yra netikras. Tikrasis džiaugsmas nesibaigia niekada. Vienas iš „Padma Purānos“ posmų skelbia: ramante yogino ’nante. Tai reiškia, kad tikrą džiaugsmą (ramante) patiria į dvasinį lygį siekiantys pakilti jogai (yogino), nes jų džiaugsmas yra anante, nesibaigiantis. Taip yra todėl, kad jogo patiriamas džiaugsmas susijęs su aukščiausiuoju džiaugsmo Subjektu (Rāma), Śrī Kṛṣṇa. Vienintelis ir tikrasis džiaugsmo subjektas yra Bhagavānas Śrī Kṛṣṇa. „Bhagavad-gītoje“ [5.29] Jis pats patvirtina šią mintį:

„Aš – galutinis visų aukojimų ir asketizmo tikslas, visų planetų ir pusdievių Aukščiausiasis Viešpats, visų gyvųjų būtybių draugas ir geradaris – kas Mane tokį pažįsta, kas įsisąmonino Mane iki galo, to materialios negandos daugiau nebekankina.“

Bhoga reiškia džiaugsmą. Gyvoji būtybė džiaugsmą patiria supratusi, kas yra džiaugsmo subjektas. Tikrasis džiaugsmo subjektas – Aukščiausiasis Viešpats, o mes pašaukti teikti Jam džiaugsmą.

Materialiame pasaulyje tokie santykiai sieja vyrą ir žmoną: vyras yra džiaugsmo subjektas (puruṣa), o žmona – džiaugsmo objektas (prakṛti). Prakṛti reiškia moterį. Puruṣa (dvasia) yra subjektas, o prakṛti (būtis arba gamta) – objektas. Tačiau džiaugsmo akte dalyvauja abu. Jei vyras ir žmona išties laimingi, žmona patiria laimės nė kiek nemažiau nei vyras, ir šiuo atžvilgiu tarp jų nėra jokio skirtumo. Nors vyriškasis pradas yra dominuojantis, o moteriškasis dominuojamas, laimės akimirką tokios perskyros išnyksta. Iš esmės, nė viena gyvoji būtybė nėra tikrasis džiaugsmo subjektas. Gyvoji būtybė yra prakṛti, ji pašaukta teikti džiaugsmą Viešpačiui, aukščiausiajam Puruṣai.

Dievas išsiskleidė į daugelį, mes – Jo skleidiniai. Dievas – vienas, tačiau Jis panūdo tapti daugeliu, kad patirtų džiaugsmą. Iš savo patirties žinome, kad sėdėti užsidarius kambaryje ir kalbėtis pačiam su savimi menkas, tiksliau sakant, joks malonumas. Kai kambaryje yra penki žmonės, jaučiamės kur kas geriau, o jei kalbame apie Kṛṣṇą dideliam būriui žmonių, mūsų džiaugsmas dar labiau padidėja. Džiaugsmą teikia įvairovė. Dievas tapo daugeliu savo malonumui, todėl mes pašaukti būti Jo laimės įrankiais. Toks mūsų prigimtinis būvis, tam buvome sukurti. Ir besimėgaujantysis, ir tas, kuriuo mėgaujamasi turi sąmonę, tačiau džiaugsmo objekto sąmonė priklauso nuo besimėgaujančiojo sąmonės. Nors Kṛṣṇa yra besimėgaujantysis, o mes esame tik Jo įrankiai, džiaugsmo patiriame po lygiai. Mūsų džiaugsmas tobulesnis tada, kai siekiame jo drauge su Dievu. Patirti džiaugsmą atskirai nuo Dievo, fiziniu lygmeniu, paprasčiausiai neįmanoma. „Bhagavad-gītoje“ apstu posmų, kuriuose skatinama atsisakyti žemiausių kūniškų malonumų:

„O Kuntī sūnau, laimė ir kančia trumpam pasirodo ir išnyksta – taip keičiasi žiemos ir vasaros. Šiuos pojūčius sukelia juslinis patyrimas, o Bharatos aini, ir reikia išmokti netrikdomam juos pakęsti [„Bhagavad-gītā“ 2.14].“

Grubusis fizinis kūnas yra tik materialiosios būties gunų sąveikos rezultatas, jis pasmerktas žūti.

„Materialusis nesunaikinamos, neišmatuojamos ir amžinos gyvosios būtybės kūnas pasmerktas žūti. Todėl kovok, o Bharatos aini [„Bhagavad-gītā“ 2.18].“

Neveltui Śrī Kṛṣṇa skatina mus įveikti kūniškosios būties sampratą ir pasiekti savo tikrąją, dvasinę būtį.

„Įveikusi tris materialiosios būties gunas, įkūnyta gyvoji būtybė nebejaučia su gimimu, senatve ir mirtimi susijusių kančių ir dar šį gyvenimą patiria tikrąją palaimą [„Bhagavad-gītā“ 14.20].“

Norėdami įveikti tris materialiosios būties gunas ir negrįžtamai pasiekti grynąjį dvasinį būvį (brahma-bhūta) turime pasirinkti Kṛṣṇos sąmonės metodą. Caitanyos Mahāprabhu dovis, – N Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare/ Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare, – kartojimas palengvina praktiką. Šis metodas vadinamas bhakti-yoga arba mantra-yoga, jį praktikuoja aukščiausio lygio transcendentalistai. Apie tai, kaip transcendentalistai suvokia, kad jų „aš“ egzistuoja anapus gimimo ir mirties, anapus fizinio kūno ir ištrūkę iš materialaus pasaulio patenka į dvasines sferas pasakoja tolesni skyriai.