ANTRAS SKYRIUS

Egzistuoja įvairių rūšių transcendentalistai: haṭha-yogai, jnāna- yogai, dhyāna-yogai ir bhakti-yogai – ir visi jie nusipelno patekti į dvasinį pasaulį. Žodis yoga reiškia jungtį; yogos sistemos nutiesia mums kelią į transcendentinį pasaulį. Kaip jau kalbėta ankstesniame skyriuje, mus visus sieja prigimtinis ryšys su Aukščiausiuoju Viešpačiu, bet šiuo metu esame susitepę materija. Mūsų tikslas sugrįžti į dvasinį pasaulį, o yoga yra metodas, kuris leidžia šį tikslą įgyvendinti. Žodis yoga taip pat reiškia pliuso ženklą. Dabar mes esame būsenoje „minus Dievas, ar minus Aukščiausiasis“, bet kai Kṛṣṇa – Dievas įeina į mūsų gyvenimą, mūsų gyvenimas žmogaus pavidalu tampa tobulas.

Mirties akimirką mes užbaigiame tobulumo siekimo procesą. Visą gyvenimą turime praktikuoti metodą, priartinantį mus prie tobulumo, kad mirties valandą, atėjus laikui palikti savo materialų kūną, tobulumo siekis būtų įgyvendintas.

„Kas mirties akimirką sutelkia gyvybės orą tarp antakių ir yogos galia neblaškomo proto ir visiškai atsidavęs Viešpačiui mintyse išlaiko Jo paveikslą, tas tikrai ateis pas Aukščiausiąjį Dievo Asmenį [„Bhagavad-gītā“ 8.10].“

Gyvenimo tobulumo siekimas – tai tarsi studijos universitete. Studentas ketverius ar penkerius metus studijuoja pasirinktą dalyką, o vėliau laiko egzaminą ir gauna diplomą. Taip ir studijuojant tobulumo siekimo mokslą, jei mokomės visą gyvenimą ir mirties akimirką išlaikome egzaminą, mums atsiveria kelias į dvasinį pasaulį. Mirties akimirka yra viso mūsų gyvenimo egzaminas.

„Kokį būties būvį atmins paliekantis kūną žmogus, o Kunti sūnau, į tokį jis būtinai ir pateks [„Bhagavad-gītā“ 8.6].“

Anot vieno bengalų posakio, mirtis parodys, kaip žmogus siekė tobulumo gyvenime. „Bhagavad-gītoje“ [8.11–12] Kṛṣṇa paaiškina, kaip reikia elgtis paliekant kūną. Dhyana-yogui (praktikuojančiajam meditaciją) Kṛṣṇa skiria šiuos posmus:

„Vedas išmanantys, pasaulio atsižadėję ir omkarą kartojantys didieji išminčiai įžengia į Brahmaną. Siekiantis šio tikslo laikosi skaistos įžadų. Dabar Aš tau glaustai paaiškinsiu, kaip patirti išvadavimą. Yogos būvis – tai atsiribojimas nuo bet kokios juslinės veiklos. Užvėrus visus juslių vartus ir sutelkus protą į širdį, o gyvybės orą viršugalvyje, panyrama į yogą [„Bhagavad-gītā“ 8.11“12].“

Yogos sistemoje šis metodas vadinamas pratyāhāra („visiška priešybė“). Gyvendamas materialiame pasaulyje žmogus mato ir gėrisi žemišku grožiu, o mirties akimirką jis turi atitraukti jusles nuo materialių objektų ir regėti vidinį grožį. Ausys įpratusios prie įvairiausių žemiškų garsų, o mirties akimirką yogas turi girdėti transcendentinį omkarą viduje.

„Tas, kuris praktikuoja šią yogą ir taria tobulą raidžių junginį, šventąjį skiemenį oṁ, o atsiskirdamas nuo kūno galvoja apie Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, tas tikrai pasieks dvasines planetas [„Bhagavad-gītā“ 8.13].“

Taigi, jusles būtina atitraukti nuo išorinės veiklos ir sutelkti į viṣṇu-mūrti – Dievo pavidalą. Protas yra labai neramus, tačiau jį reikia sutelkti į širdyje glūdintį Viešpatį. Kai protas yra sutelktas į širdį, o gyvybės oras – viršugalvyje, pasiekiamas yogos tobulumas.

Tą akimirką yogas apsisprendžia kur keliaus. Materialiame pasaulyje egzistuoja nesuskaičiuojama daugybė planetų, o anapus materialaus pasaulio plyti dvasinis pasaulis. Kaip atrodo įvairios planetos yogas sužino iš Vedų šventraščių. Kaip ir žmogus, besirengiantis keliauti, pavyzdžiui, į Ameriką, ieško apie ją informacijos knygose, taip ir yogas pasisemia žinių apie dvasines planetas iš Vedų raštų. Yogas turi žinių apie visas planetas, ir jis gali persikelti į kokią nori planetą be jokio erdvėlaivio. Kosminės kelionės mechaninėmis priemonėmis nėra labai geras būdas pasiekti kitas planetas. Galbūt keliems žmonėms pavyks materialiomis priemonėmis (erdvėlaiviais, skafandrais ir t.t.) įgyvendinti tokią kelionę, bet tam prireiks daugybės laiko, pastangų ir lėšų. Tai tikrai sudėtingas ir visai nepraktiškas metodas. Šiaip ar taip, mechaninių priemonių pagalba neįmanoma išsiveržti už materialaus pasaulio ribų.

Tinkamu persikėlimo į aukštesniąsias planetas metodu laikoma meditacinės yogos sistemos praktika, kitaip – dhyana-yoga. Bhakti-yoga šiuo tikslu nepraktikuojama. Kṛṣṇos – Aukščiausiojo Viešpaties tarnų nevilioja jokios šio materialaus pasaulio planetos, nes jie žino, jog kad ir kur keliautum, visur materialiame pasaulyje galioja keturi principai – čia gimstama, senstama, sergama ir mirštama. Aukštesniosiose planetose gyvenimo trukmė ilgesnė nei Žemėje, bet ir jose mirtis neišvengiama. Sakydami „materialusis pasaulis“ turime omenyje visas planetas, kuriose karaliauja gimimas, senatvė, ligos ir mirtis, o „dvasinis pasaulis“ – planetas, kuriose negimstama, nesenstama, nesergama ir nemirštama. Išmintingieji nešvaisto jėgų, kad persikeltų į aukštesnę materialaus pasaulio planetą.

Jei žmogus bando patekti į aukštesnes planetas mechaninių priemonių pagalba, jo laukia neišvengiama mirtis, nes jo kūnas tiesiog nepritaikytas prie radikalių atmosferos pokyčių. Tačiau tas, kuris siekia patekti į aukštesnes planetas praktikuodamas yogą, įgis toje planetoje gyventi tinkamą kūną. Taip yra ir Žemėje: mes žinome, kad negalime gyventi vandenyje, o vandens gyviai negali gyventi sausumoje. Net šioje planetoje gyvajai būtybei reikalingas gyventi konkrečioje vietoje pritaikytas kūnas, lygiai taip atitinkamas kūnas reikalingas ir norint gyventi kitose planetose. Aukštesnėse planetose fizinio kūno egzistavimo trukmė gerokai ilgesnė negu Žemėje, nes pusė metų Žemėje prilygsta vienai dienai aukštesniosiose planetose. Vedose rašoma, kad gyvos būtybės aukštesniosiose planetose gyvena mažiausiai dešimt tūkstančių Žemės metų. Ir vis dėlto, nepaisant tokios ilgos gyvenimo trukmės, jų visų laukia mirtis. Net jei gyvai būtybei skirta gyventi dvidešimt penkerius, penkiasdešimt tūkstančių ar net dešimt milijonų metų, materialiame pasaulyje mūsų gyvenimo metai yra suskaičiuoti ir galų gale ateina mirtis. Kaip nuo jos išsigelbėti? To moko „Bhagavad-gītā“.

„Siela negimsta ir nemiršta. Ji niekada neatsirado, niekada neatsiranda ir niekada neatsiras. Ji – negimusi, amžina, visada esanti, pirminė. Ji nežūva nužudžius kūną [„Bhagavad-gītā“ 2.20].“

Mes – sielos, todėl esame amžini. Jei taip, kodėl esame priversti gimti ir mirti? Tas, kuris savęs to paklausia, yra išmintingas žmogus. Kṛṣṇą įsisąmoninusieji yra iš tiesų išmintingi, nes jų nedomina gyvenimas planetose kur karaliauja mirtis. Jie atsisakys ilgo gyvenimo, kad gautų panašų į paties Dievo kūną. Īśvaraḥ paramaḥ kṛṣṇaḥ sac-cid-ānanda-vigrahaḥ. Sat čia reiškia „amžinas“, cit – „visažinantis“ ir ānanda – „spinduliuojantis palaimą“. Kṛṣṇa yra malonumo šaltinis. Jei palikę šį kūną mes keliausime į dvasinį pasaulį – Kṛṣṇaloką ar kitą dvasinę planetą, įgysime tokį pat sac-cid-ānanda kūną. Taigi Kṛṣṇos tarnų tikslas skiriasi nuo tikslo tų, kurie siekia pakilti į aukštesnes šio materialaus pasaulio planetas.

Gyvosios būtybės „aš“, siela, yra maža dvasinė kibirkštis. Yogos tobulumas yra šią dvasinę kibirkštėlę pakelti į viršugalvį. Jei yogui tai pavyksta, jis gali persikelti į bet kokią trokštamą materialaus pasaulio planetą. Jei yogui maga sužinoti, koks yra Mėnulis, jis gali keliauti į Mėnulį, jei jį domina aukštesniosios planetos, jis gali keliauti į aukštesniąsias, – lygiai kaip mes Žemėje keliaujame iš miesto į miestą – Iš Niujorko į Londoną ir t.t. Kad ir kur nukeliautume Žemėje, visur veikia ta pati vizų bei muitinės sistema, lygiai taip visose materialaus pasaulio planetose veikia keturi gamtos dėsniai: gimimas, senatvė, ligos ir mirtis.

Oṁ ity ekākṣaraṁ brahma: mirties akimirką yogas ištaria oṁ, oṁkārą, glaustą transcendentinio garso formą. Jei yogui pavyksta ištarti šį garsą ir tuo pačiu metu prisiminti Kṛṣṇą, Viṣṇu (mām anusmaran), jis pasiekia aukščiausiąjį tikslą. Yogos tikslas – sutelkti mintis į Viṣṇu. Impersonalistai įsivaizduoja tam tikrą Aukščiausiojo Viešpaties pavidalą, o personalistams nieko nereikia įsivaizduoti – jie mato Viešpatį. Tačiau nepriklausomai nuo to, ar žmogus įsivaizduoja Viešpatį, ar iš tiesų Jį regi, jis turi sutelkti savo mintis į asmeninį Kṛṣṇos pavidalą.

„Lengva Mane laimėti tam, kuris visada atmena Mane ir negalvoja apie nieką kitą, nes jis, o Pṛthos sūnau, be paliovos su atsidavimu Man tarnauja [„Bhagavad-gītā“ 8.14].“

Tie, kurie tenkinasi laikinu gyvenimu, laikinais malonumais ir laikinu būstu, nėra išmintingi, bent jau „Bhagavad-gītos“ požiūriu. Anot „Gītos“, laikini dalykai rūpi tik tiems, kurie negali pasigirti dideliu protu. Mes esame amžini – tai kodėl turėtume vaikytis laikinų dalykų? Niekam nepatinka laikinumas. Jei nuomojame butą ir buto savininkas paprašo mūsų išsikraustyti, mes labai nusimename, tačiau tikrai neliūdėsime, jei kraustomės į geresnį būstą. Mes esame amžini, todėl troškimas turėti amžiną būstą mums yra natūralus. Mes nenorime mirti, nes iš tiesų esame nemirtingi. Mes nenorime pasenti ir sirgti, nes tai išorinė ir laikina būsena. Karščiavimas mums yra nenatūrali būsena, tačiau kartais ją patiriame ir turime vartoti vaistus bei imtis visų priemonių, kad jis praeitų. Keturių rūšių kančios panašios į karščiavimą; jos egzistuoja, nes egzistuoja materialus kūnas. Jei ištrūksime iš materialaus kūno, išsivaduosime ir iš kančių, kurios nuo kūno neatsiejamos.

Išsivaduoti iš laikino kūno trokštantiems impersonalistams Kṛṣṇa pataria kartoti skiemenį oṁ. Taip jie užsitikrins galimybę persikelti į dvasinį pasaulį. Ir nors impersonalistai įžengia į dvasinį pasaulį, į čia esančias dvasines planetas jie nepatenka, jie lieka brahma-jyotir. Brahma-jyotir galima palyginti su saulės šviesa, o dvasines planetas – su saulės rutuliu. Į dvasinį pasaulį patekę impersonalistai, pasineria į Aukščiausiojo Viešpaties švytėjimą, brahma-jyotir. Čia jie tampa dvasinėmis kibirkštimis, taigi brahma-jyotir yra mirijadai tokių dvasinių kibirkščių. Tai ir yra „susiliejimas su dvasine būtimi“. Susiliejimas su dvasine būtimi nėra ištirpimas joje; dvasinė kibirkštis išsaugo individualumą, tačiau kadangi impersonalistai nenori turėti jokio asmeninio pavidalo, jie plauko švytėjime kaip dvasinės kibirkštys. Brahma-jyotir sudaro nesuskaičiuojama daugybė dvasinių kibirkščių, kaip saulės šviesą sudaro daugybė atomų.

Tačiau, kaip gyvosios esybės, mes trokštame patirti džiaugsmą. Vien egzistavimo juk nepakanka, dar norime patirti ir palaimą (ānanda), ne tik amžinatvę (sat). Gyvoji esybė yra suverpta iš trijų savybių: amžinatvės, žinojimo ir palaimos. Įžengusieji į brahma-jyotir kurį laiką egzistuoja jame, suvokdami, kad jie susiliejo su Brahmanu ir įgavo Jo kokybę, tačiau jie nepatiria amžinosios anandos (palaimos), nes neturi šios savybės. Žmogus gali kuriam laikui užsidaryti namuose ir patirti džiaugsmą, skaitydamas knygą ar pasinėręs į apmąstymus, bet neįmanoma būti užsisklendus metų metais, o juo labiau visą amžinybę. Todėl susiliejus su beasmene Aukščiausiojo Viešpaties būtimi visada išlieka pavojus vėl nupulti į materialų pasaulį, nes poreikis bendrauti niekur neišnyksta. Taip teigiama „Śrīmad-Bhāgavatam“. Astronautai gali nukeliauti erdvėlaiviais tūkstančių tūkstančius kilometrų, bet, jei neras tinkamos planetos, kur galėtų nusileisti, jie grįš į Žemę. Jiems reikia pasiilsėti. Egzistuojant beasmeniu pavidalu poilsio sąvoka yra labai neaiški. Todėl „Śrīmad-Bhāgavatam“ pasakyta, kad net tada, kai impersonalistas įžengia į dvasinį pasaulį ir įgyja beasmenį pavidalą, o tai reikalauja didelių pastangų, jis vėl grįžta į materialų pasaulį, nes iš praleidžia vieną labai svarbų dalyką – tarnystę Viešpačiui su meile ir atsidavimu. Kol gyvename Žemėje, turime mokytis pamilti Kṛṣṇą, Aukščiausiąjį Viešpatį ir Jam tarnauti. Jei to išmoksime, mums atsivers kelias į dvasines planetas. Impersonalisto padėtis dvasiniame pasaulyje nėra amžina, nes vienatvė privers jį ieškoti bendravimo. Kadangi impersonalistas neužmezga asmeninių santykių su Aukščiausiuoju Viešpačiu, jam belieka ieškoti sąlygotų gyvųjų būtybių bendrijos materialiame pasaulyje.

Todėl be galo svarbu išsiaiškinti, kokia mūsų tikroji prigimtinė padėtis: mes veržiamės į amžinatvę, absoliutų žinojimą ir palaimą. Ilgai būdami vienatvėje – beasmeniame brahma-jyotir – mes nepatirsime pasitenkinimo ir vėl ieškosime jo materialiame pasaulyje. Tikrąjį pasitenkinimą teikia Kṛṣṇos sąmonė. Materialiame pasaulyje didžiausiu malonumu laikomas seksas. Tai yra iškreiptas lytinio malonumo dvasiniame pasaulyje atspindys, malonumo, kurį teikia bendravimas su Kṛṣṇa. Tačiau būtų klaidinga manyti, kad lytiniai santykiai dvasiniame pasaulyje yra panašus į seksą materialiame pasaulyje. Ne, tai visai kas kita. Tačiau jei dvasiniame pasaulyje nebūtų lytinio gyvenimo, jo nebūtų ir materialiame pasaulyje. Materialiame pasaulyje seksas tėra iškreiptas atspindys – tikrasis gyvenimas vyksta Kṛṣṇoje, kuris pats įkūnija malonumą. Taigi geriausia mokytis pamilti Kṛṣṇą dabar, kad mirties akimirką galėtume persikelti į dvasinį pasaulį – Kṛṣṇaloką ir ten bendrauti su Kṛṣṇa. „Brahma-saṁhitoje“ [5.29] taip apibūdinamas Śrī Kṛṣṇa ir Jo buveinė:

„Šlovinu pirmapradį Viešpatį Govindą, pirmąjį protėvį, kuris viešpatauja tarp troškimų medžių ir iš dvasinių brangakmenių pastatytose buveinėse, globoja karves ir patenkina visus norus. Jam su didžiausia pagarba ir meile patarnauja šimtai tūkstančių sėkmės deivių.“

Taip aprašoma Kṛṣṇaloka. Namai ten pastatyti iš vadinamojo „filosofinio akmens“. Viskas, prie ko jis prisiliečia, virsta auksu. Ten auga tik troškimų medžiai, patenkinantys visus norus – jie duoda viską, ko širdis geidžia. Šiame pasaulyje mango medžiai užaugina tik mango vaisius, apelsinmedžiai – tik apelsinus, tačiau Kṛṣṇalokoje bet kuris medis „sunokina“ troškimus. Karvės Kṛṣṇalokoje vadinamos surabhi, ir jų tešmenys visada pilni pieno. Štai taip Vedų šventraščiuose aprašomos dvasinės planetos.

Šiame materialiame pasaulyje mes susitaikėme su gimimo, mirties, senatvės ir ligų neišvengiamybe. Mokslininkai sukūrė ištisą juslinių pramogų bazę, mirtinus ginklus, tačiau jie neišrado nieko, kas padėtų išspręsti senatvės, ligų, gimimo ir mirties problemas. Jie nepajėgūs sukurti mechanizmo, kuris užkirstų kelią senatvei, ligoms, gimimui ir mirčiai. Mes sugebame sukurti priemones, kurios pagreitina mirtį, tačiau esame nepajėgūs sukurti nieko, kas ją sustabdytų. Bet išmintingas žmogus sutelkia visą dėmesį ne į šias keturias materialaus gyvenimo kančias, o stengiasi atsakyti į klausimą, kaip patekti į dvasines planetas. Į nepaliaujamą transą (nitya-yuktasya yoginaḥ) panirusiojo dėmesys nenukrypsta niekur kitur. Jis visą laiką yra transo būsenoje. Jo mintys visada sutelktos į Kṛṣṇą ir niekur niekada nenukrypsta (ananya-cetāḥ satatam yo māṁ smarati nityaśaḥ). Satatam reiškia „niekur ir niekada“.

Būdamas Indijoje, gyvenau Vṛndāvanoje, ir nors dabar esu Amerikoje, tai nereiškia, kad iškeliavau iš Vṛndāvanos, nes mintimis aš visada esu su Kṛṣṇa, vadinas, aš esu Vṛndāvanoje nepaisant mano geografinės padėties. Įsisąmoninti Kṛṣṇą reiškia visą laiką mintimis gyventi su Kṛṣṇa Jo dvasinėje planetoje Goloka Vṛndāvanoje ir laukti, kada ateis atsisveikinimo su kūnu akimirka. Smarati nityaśaḥ reiškia „nuolat atmindamas“, ir tam, kuris nuolat atmena Kṛṣṇą, Viešpats yra tasyāhaṁ sulabhaḥ – lengvai pasiekiamas. Kṛṣṇa Pats sako, kad Jį lengva laimėti praktikuojant bhakti-yogą. Tad ar yra prasmė bandyti kitus metodus? Kartokime Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare/ Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare dvidešimt keturias valandas per parą. Nebūtina laikytis jokių taisyklių. Galima kartoti gatvėje, metro, namie ar darbe. Už tai nereikia mokėti jokio mokesčio, tai nieko nekainuoja. Tad gal verta pabandyti?