TEXT 44
pūrvābhyāsena tenaiva
hriyate hy avaśo ’pi saḥ
jijñāsur api yogasya
śabda-brahmātivartate
pūrva — ankstesne; abhyāsena — praktika; tena — ta; eva — tikrai; hriyate — susižavi; hi — žinoma; avaśaḥ — savaime; api — taip pat; saḥ — jis; jijñāsuḥ — trokštantis žinių; api — netgi jei; yogasya — apie yogą; śabda-brahma — ritualinius šventraščių principus; ativartate — pranoksta.
Iš ankstesnio gyvenimo paveldėtos dieviškos sąmonės dėka jis savaime susižavi yogos principais, net jų neieškodamas. Toks žinių trokštantis transcendentalistas visuomet yra aukščiau šventraščių ritualinių taisyklių.
KOMENTARAS: Toli pažengusius yogus ne itin žavi ritualai, aprašyti šventraščiuose, tačiau savaime sužavi yogos principai, galintys juos pakylėti į visišką Kṛṣṇos sąmonę – aukščiausią yogos tobulumą. Štai kaip daug pasiekusių transcendentalistų abejingumas Vedų ritualams paaiškinamas „Śrīmad-Bhāgavatam“ (3.33.7):
aho bata śva-paco ’to garīyān
yaj-jihvāgre vartate nāma tubhyam
tepus tapas te juhuvuḥ sasnur āryā
brahmānūcur nāma gṛṇanti ye te
„O mano Viešpatie! Kas kartoja šventuosius Tavo Šviesybės vardus, labai daug pasiekė dvasiniame gyvenime, net jeigu jis gimė šunėdų šeimoje. Be abejonių, jis jau atliko visas askezes ir aukas, išsimaudė visose šventose vietose ir išstudijavo visus šventraščius.“
Ryškų to pavyzdį parodė Viešpats Caitanya, kuris laikė Ṭhākurą Haridāsą vienu svarbiausių savo mokinių. Nors Ṭhākura Haridāsa gimė musulmonų šeimoje, Viešpats Caitanya iškėlė jį į nāmācāryas, nes mokinys griežtai laikėsi savo įžado kasdien po tris šimtus tūkstančių kartų ištarti šventąjį Viešpaties vardą: Hare Kṛsṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare/ Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare. Jis be perstojo kartojo šventąjį Viešpaties vardą, o tai reiškia, kad ankstesniame gyvenime jis jau atliko visas Vedų nurodytas ritualines apeigas, vadinamas śabda-brahma. Tačiau kol žmogus neapsivalė, jis negalės laikytis Kṛṣṇos sąmonės principų ir kartoti šventąjį Viešpaties vardą, Hare Kṛṣṇa.