Dešimta mantra
anyad evāhur vidyayā-
nyad āhur avidyayā
iti śuśruma dhīrāṇāṁ
ye nas tad vicacakṣire
anyat — viena; eva — tikrai; āhuḥ — pasakyta; vidyayā — plėtojant žinias; anyat — kita; āhuḥ — pasakyta; avidyayā — puoselėjant neišmanymą; iti — taip; śuśruma — aš girdėjau; dhīrāṇām — iš išmanančiųjų; ye — kurie; naḥ — mums; tat — tai; vicacakṣire — paaiškino.
Išmintingieji paaiškino, kad plėtojant žinias pasiekiamas vienoks rezultatas, ir visai kitoks rezultatas pasiekiamas puoselėjant neišmanymą.
Tryliktame „Bhagavad-gītos“ skyriuje (13.8–12) taip patariama plėtoti žinias:
1. Tapti gerai išauklėtu žmogumi, tikru džentelmenu, ir išmokti rodyti deramą pagarbą artimam,
2. Nesidėti religingu tik dėl šlovės ir pripažinimo,
3. Netrikdyti kitų nei veiksmais, nei mintimis, nei žodžiais,
4. Net provokuojamam išmokti susivaldyti,
5. Išmokti vengti dviveidiškumo santykiuose su kitais,
6. Ieškoti bona fide dvasinio mokytojo, kuris padėtų pasiekti dvasinį tobulumą. Paklusti tokiam dvasiniam mokytojui, jam tarnauti ir klausti jo esminių dalykų,
7. Siekiant savęs pažinimo, laikytis reguliatyviųjų principų, kurie nurodyti apreikštuose raštuose,
8. Gerai suvokti apreikštųjų raštų tiesas,
9. Visiškai atsisakyti to, kas priešinga savęs pažinimui,
10. Neimti daugiau, negu būtina kūno poreikiams patenkinti,
11. Nedaryti klaidos, tapatinant save su grubiu materialiu kūnu, ir nelaikyti savo nuosavybe tų, kurie turi ryšių su šiuo kūnu,
12. Visada atminti, kad šiame materialiame kūne tenka patirti besikartojančias gimimo, senatvės, ligų bei mirties kančias ir kad beprasmiška kurti planus, kaip jų išvengti. Geriausia išeitis – surasti būdą, kaip atgauti savo dvasinį „aš“,
13. Neprisirišti prie to, kas nėra būtina dvasiniam tobulėjimui,
14. Neprisirišti prie žmonos, vaikų ir namų stipriau, negu nurodo apreikštieji raštai,
15. Nei džiūgauti, nei liūdėti, susidūrus su kuo nors geistinu ar negeistinu, ir atminti, kad džiaugsmą bei liūdesį gimdo protas,
16. Tapti besąlygiškai atsidavusiu Dievo Asmens Śrī Kṛṣṇos bhaktu ir labai dėmesingai Jam tarnauti,
17. Ugdyti norą gyventi nuošalioje vietoje, tylioje ir ramioje aplinkoje, palankiomis dvasinei praktikai sąlygomis, ir vengti tankiai gyvenamų vietų, kuriose buriasi abhaktai,
18. Tapti mokslininku arba filosofu ir gilintis į dvasinius mokslus, suvokiant, kad dvasinis pažinimas yra amžinas, o materialusis pažinimas baigiasi mirus kūnui.
Šie aštuoniolika punktų – tai nuoseklaus proceso, kuris atveda į tikrąjį pažinimą, pakopos. Visi kiti pažinimo metodai priskirtini neišmanymo kategorijai. Didis ācārya Śrīla Bhaktivinoda Ṭhākura teigė, kad visos materialaus mokslo formos tėra išoriniai iliuzinės energijos aspektai, ir tas, kuris juos puoselėja, yra ne geresnis už asilą. „Śrī Īśopaniṣada“ kelia tą pačią mintį. Materialaus mokslo laimėjimai dabarties žmogų pavertė tikrų tikriausiu asilu. Kai kurie politikai materialistai, prisidengę dvasingumo skraiste, atvirai smerkia dabarties civilizaciją, vadina ją šėtoniška, tačiau patys, deja, nesistengia puoselėti tikrojo pažinimo, apie kurį kalba „Bhagavad-gītā“. Todėl šios šėtoniškos padėties jie pakeisti negali.
Mūsų dienų visuomenėje net nepatyręs jaunuolis manosi esąs nuo nieko nepriklausomas ir negerbia vyresniųjų. Visame pasaulyje jaunimas privertė susirūpinti vyresniąją kartą, nes šiuolaikiniuose universitetuose suteikiamas netinkamas išsimokslinimas. Todėl „Śrī Īśopaniṣada“ griežtai įspėja, kad žinių plėtojimas skiriasi nuo nemokšiškumo puoselėjimo. Universitetų kitaip nepavadinsi, kaip nemokšiškumo skleidimo židiniais. Juose dirbantys mokslininkai kuria mirtinus ginklus, kurie skirti nušluoti nuo žemės paviršiaus kitų šalių gyventojus. Šiandien studentai universitetuose nemokomi laikytis reguliatyviųjų brahmacaryos principų (skaistos įžadų, kuriuos duoda mokinys), netiki jie ir jokiais šventų raštų nurodymais. Religijos tiesų mokoma tik dėl šlovės ir pripažinimo, o ne tam, kad jomis būtų vadovaujamasi gyvenime. Todėl priešiškumas reiškiasi ne tik socialinėje ir politinėje, bet ir religijos srityje.
Žmonijai puoselėjant neišmanymą, įvairiose pasaulio dalyse paplito nacionalizmas ir šovinizmas. Niekas nebesusimąsto, kad mūsų mažytė planeta tėra materijos grumstelis, kartu su daugybe kitų plūduriuojąs neaprėpiamoje kosmoso erdvėje. Erdvės platybėse šie materijos grumsteliai tėra tarsi dulkelės ore. Iš Savo maloningumo Dievas sukūrė juos tobulus, todėl jie tobulai aprūpinti viskuo, kad galėtų plūduriuoti erdvėje. Kosminių laivų pilotai didžiuojasi savo laimėjimais, bet, deja, jie nepastebi aukščiausiojo vairininko, kuris valdo gigantiškus erdvėlaivius, vadinamus planetomis.
Egzistuoja nesuskaičiuojama daugybė saulių ir nesuskaičiuojama daugybė planetų sistemų. Mes, be galo mažos, neatsiejamosios Aukščiausiojo Viešpaties dalelės, mažyčiai Dievo kūriniai, norime viešpatauti šiose nesuskaičiuojamose planetose. Todėl nuolatos vis gimstame ir mirštame, ir mus kankina senatvė bei ligos. Žmogaus gyvenimas trunka apie šimtą metų, bet jis nuolatos trumpėja ir jo trukmė ilgainiui tesieks dvidešimt–trisdešimt metų. Puoselėjant neišmanymą, apmulkinti žmonės šiose planetose sukūrė atskiras valstybes, kad per tuos kelis savo trumpo gyvenimo metus galėtų patirti kuo daugiau jutiminių malonumų. Kvaili žmonės kuria įvairiausius planus, kaip kuo saugiau atsitverti vieniems nuo kitų, tačiau tai neįgyvendinamas uždavinys, ir, norėdamos jį išspręsti, tautos viena kitai kelia didžiausią nerimą. Daugiau kaip penkiasdešimt procentų valstybės energijos iššvaistoma gynybai. Niekas iš tikrųjų nesirūpina žinių plėtojimu, ir, nepaisant to, žmonės didžiuojasi savo laimėjimais tiek materialinio, tiek dvasinio mokslo srityse.
„Śrī Īśopaniṣada“ įspėja mus apie tokį neteisingo švietimo pavojų, o „Bhagavad-gītā“ moko, kaip plėtoti tikrąjį pažinimą. Ši mantra primena, kad vidyos (žinių) reikia semtis iš dhīros. Dhīra yra tas, kurio netrikdo materiali iliuzija. Išlikti iliuzijos netrikdomam tegalima pasiekus brandų dvasinį suvokimą, kai jau nieko nebegeidžiama ir dėl nieko nebesigailima. Dhīra supranta, kad materialus kūnas bei protas yra jam svetimi ir kad juos jis gavo atsitiktinai, suėjęs į sąlytį su materija. Tai suvokdamas, iš šio prasto sandėrio jis stengiasi išpešti kuo daugiau naudos.
Materialus kūnas ir protas dvasinei gyvai esybei yra blogo sandėrio vaisius. Ji pašaukta gyventi ir veikti gyvame dvasiniame pasaulyje, o šis materialus pasaulis – negyvas. Jis tik atrodo gyvas, nes gyvos dvasinės kibirkštys manipuliuoja negyvos materijos elementais. Varomoji šio pasaulio jėga yra gyvosios sielos, neatsiejamos Aukščiausiosios Gyvos Būtybės dalys. Tie, kurie sužinojo apie tai iš aukštesnių autoritetų lūpų ir pritaikė šias žinias gyvenime, laikydamiesi reguliatyviųjų principų, vadinasi dhīros.
Norint laikytis reguliatyviųjų principų, reikia kreiptis prieglobsčio į bona fide dvasinį mokytoją. Transcendentines žinias mokinys gauna iš dvasinio mokytojo, laikydamasis reguliatyviųjų principų, o ne eidamas pavojingu nemokšiško švietimo keliu. Dhīra tegalima tapti, nuolankiai klausantis bona fide dvasinio mokytojo žodžių. Štai Arjuna tapo dhīra, nuolankiai klausydamasis Viešpaties Kṛṣṇos, Pačios Dievo Asmenybės. Idealus mokinys turi būti panašus į Arjuną, o dvasinis mokytojas – vertas Paties Viešpaties. Tokiu būdu gaunama vidyā (žinios) iš dhīros, nesutrikdomojo.
Adhīra (tas, kuris nesimokė pas dhīrą) negali vadovauti mokymo procesui. Šiuolaikiniai politikai, kurie dedasi dhīromis, iš tikrųjų yra adhīros, todėl iš jų nėra ko tikėtis gauti tobulų žinių. Jiems terūpi, kaip pralobti, kaupiant dolerius ir centus. Argi jie gali išvesti žmones į teisingą savęs pažinimo kelią? Todėl, norint įgyti tikrą išsilavinimą, reikia nuolankiai klausytis dhīros.