KETVIRTAS SKYRIUS

Jei net aukštesniosiose šio pasaulio planetose priverstinai gimstama ir mirštama, kodėl jų siekia iškilieji yogai? Nors yogai turi nemažai mistinių galių, vis dėlto ir jiems yra nesvetimas troškimas patirti materialaus gyvenimo siūlomus džiaugsmus. Aukštesniosiose planetose gyvenimas yra nepaprastai ilgas. „Bhagavad-gītoje“ [8.17] Śrī Kṛṣṇa nurodo, kokia gyvenimo trukmė šiose planetose:

„Žmonių skaičiavimais, viena Brahmos diena trunka tūkstantį amžių. Tiek pat tęsiasi ir jo naktis [„Bhagavad-gītā“ 8.17].“

Viena yuga trunka 432 tūkstančius metų. Jei dauginsime šį skaičių dar iš tūkstančio, gausime vieną Brahmos dieną (pusę paros) Brahmalokoje. Tiek pat metų trunka ir Brahmos naktis. Trisdešimt tokios trukmės dienų sudaro mėnesį, dvylika mėnesių – metus, o Brahma gyvena šimtą metų. Gyvenimas Brahmalokoje iš tiesų trunka labai ilgai, tačiau net po trilijonų metų Brahmalokos gyventojų vistiek laukia mirtis. Nepasiekus dvasinių planetų nėra jokių galimybių išvengti mirties.

„Auštant Brahmos dienai visos gyvosios esybės iš neišreikštojo būvio pereina į išreikštąjį, o kai nusileidžia naktis, jos vėl nugrimzta į neišreikštą būvį [„Bhagavad-gītā“ 8.18].“

Pasibaigus Brahmos dienai, žemesniųjų planetų sistemas apsemia vanduo, ir visos gyvosios būtybės žūva. Kai Brahmos naktis baigiasi, brėkšta rytas ir Brahma nubunda, naikinimo etapas baigiasi ir vėl prasideda kūrimo procesas – vėl viskas randasi iš naujo. Taigi, kūrimo ir naikinimo procesai yra neatsiejama materialaus pasaulio dalis.

„Kaskart iš naujo auštant Brahmos dienai šviesą išvysta visos gyvosios būtybės, o nusileidus Brahmos nakčiai, o Pārtha, jos, bejėgės, žūva [„Bhagavad-gītā“ 8.19].“

Nors gyvosios esybės nenori, kad vyktų naikinimas, šis procesas vis dėlto vyksta. Pakyla vanduo ir, kol trunka Brahmos naktis, į jį panyra visos gyvosios būtybės. Tačiau išaušus rytui vanduo atslūgsta.

„Bet yra kita, neišreikštoji būtis; ji amžina ir transcendentali šios išreikštos ir neišreikštos materijos atžvilgiu. Ji aukščiausia ir niekada nesunaikinama. Kai šio pasaulio nelieka, toji dalis išlieka kaip buvus [„Bhagavad-gītā“ 8.20].“

Mes negalime išmatuoti materialiosios visatos, tačiau Vedų raštuose pasakyta, kad materialiojoje kūrinijoje egzistuoja milijonai visatų, o anapus jų plyti kitas, dvasinis dangus. Jame visos planetos yra amžinos ir gyvosios būtybės jose gyvena amžinai. Šiame posme žodis bhāvaḥ reiškia „gamta arba būtis“, ir jame kalbama apie kitokią būtį. Materialiame pasaulyje mes taip pat susiduriame su dvejopa būtimi. Gyvoji esybė yra dvasia; kol ji glūdi kūne, kūnas juda, bet kai ji palieka kūną, kūnas nebepajėgus judėti. Dvasinė būtis vadinama aukštesniąja Kṛṣṇos būtimi, o materialioji – žemesniąja. Anapus materialiosios būties plyti aukštesnioji būtis – absoliučios dvasios karalija. Jos negalima patirti eksperimentinėmis žiniomis. Per teleskopą mes matome tūkstančius žvaigždžių, bet jos mums nepasiekiamos. Turime suvokti savo ribotumą. Jei eksperimentinis pažinimas nepadeda mums perprasti materialios visatos, kaip galime remdamiesi juo pažinti Dievą ir Jo karalystę? Eksperimentiniu būdu to padaryti neįmanoma. Norėdami suprasti dvasinius dalykus, turime klausytis „Bhagavad-gītos“ žodžio. Eksperimentiniu būdu neišsiaiškinsime, kas yra mūsų tėvas. Tiesiog turime paklausti apie tai mamos ir pasikliauti jos žodžiais. Jei ja netikime, galime niekada nesužinoti, kas yra mūsų tėvas. Lygiai taip, jei rinksimės Kṛṣṇos sąmonės metodą, mums atsivers visos žinios apie Kṛṣṇą ir Jo karalystę.

Paraḥ tu bhāvaḥ reiškia aukštesniąją būtį, o vyaktaḥ – tai, kas išreikšta. Mes regime materialų pasaulį, išreikštą Žemės, Saulės, žvaigždžių bei kitų planetų pavidalu. Anapus šio pasaulio plyti kita, amžinoji būtis. Avyaktāt sanātanaḥ. Šis materialusis pasaulis turi pradžią ir pabaigą, tačiau dvasinė būtis yra sanātanaḥ – amžina. Ji neturi nei pradžios, nei pabaigos. Kaip tai įmanoma? Štai atslenka debesis, ir mums atrodo, kad jis uždengia didžiąją dalį dangaus, bet iš tikrųjų jis tėra mažytis, menkas taškelis beribio dangaus platybėse. Mes esame labai maži, ir kai dangumi nusidriekia kelių kilometrų ilgio debesys, mums atrodo, kad debesys aptraukė visą dangų. Materialusis pasaulis yra kaip tas menkutis debesėlis neaprėpiamame dvasiniame danguje. Jį dengia mahat-tattva, materija. Kaip ir debesis, materialusis pasaulis turi pradžią ir pabaigą. Kai debesis praplaukia ir dangus išsigiedrija, mes vėl viską aiškiai matome. Kūną taip pat galime palyginti su debesimi, kuris užgožia amžinąją sielą. Jis kurį laiką tvyro danguje, sukuria šalutinį produktą, ima nykti ir galų gale pradingsta. Kṛṣṇa nurodo, kad anapus šios kintančios į debesį panašios būties egzistuoja dvasinė, amžinoji būtis. Kai materialioji būtis sunaikinama, avyaktāt sanātanaḥ būtis išlieka.

Vedų šventraščiuose pateikiama labai daug informacijos apie materialųjį ir dvasinį pasaulius. Antrojoje „Śrīmad-Bhāgavatam“ giesmėje aprašomas dvasinis dangus ir jo gyventojai. Joje pasakojama, kad dvasinio dangaus gyventojai skraido dvasiniais erdvėlaiviais, kurie blykčioja tarsi žaibai. Viskas, kas egzistuoja šiame pasaulyje, egzistuoja ir amžinoje tikrovėje. „Śrīmad-Bhāgavatam“ sakoma, kad viskas šiame materialiame pasaulyje yra imitacija, dvasiniame danguje egzistuojančių daiktų šešėlis. „Śrīmad-Bhāgavatam“ pasakyta, kad šis materialus pasaulis tėra materijos elementų darinys, atkartojantis tikrojo pasaulio formas – tarsi parduotuvės vitrinoje stovintis merginos manekenas, tarsi ekrane rodomas filmas, tarsi daikto kopija. Visi normalūs žmonės supranta, kad manekenas yra imitacija. Śrīdhara Svāmīs sako, kad materialusis pasaulis, nors yra imitacija, mums atrodo tikras, nes yra sukurtas pagal tikro, dvasinio pasaulio pavyzdį. Ką reiškia sąvoka „realybė“? Realybė – tai būtis be mirties. Realybė – tai amžinatvė.

„Regintieji tiesą priėjo išvadą, kad tai, kas iš tiesų neegzistuoja (materialus kūnas), – nepastovu, o tai, kas amžina (siela), – nekinta. Šią išvadą jie padarė ištyrinėję abiejų reiškinių esmę [„Bhagavad-gītā“ 2.16].“

Tikrasis malonumas kyla iš Kṛṣṇos, o laikinas materialus malonumas yra netikras. Regintieji tiesą, neieško malonumo atšvaito. Žmogaus gyvenimo tikslas yra persikelti į dvasinį dangų, tačiau, kaip pastebi „Śrīmad-Bhāgavatam“, dauguma žmonių apie tai net nežino. Gyvenimas gavus žmogaus kūną skirtas suvokti realybę ir į ją persikelti. Vedų raštai pataria mums nelikti tamsoje. Materialaus pasaulio esminė savybė yra tamsa, o dvasinis pasaulis spinduliuoja šviesa, nors jis neapšviestas elektra. Kṛṣṇa sako penkioliktajame „Bhagavad-gītos“ skyriuje:

„Aukščiausiosios Mano buveinės neapšviečia nei saulė, nei mėnuo, nei ugnis, nei elektra. Kas ją pasiekia, tas niekada nebegrįžta į materialų pasaulį [„Bhagavad-gītā“ 15.6].“

Dvasinis pasaulis vadinamas neišreikštu todėl, kad jo neįmanoma suvokti materialiomis juslėmis.

„Tai, ką vedantistai apibūdina kaip neišreikštą ir tikrą, kas vadinama aukščiausiuoju tikslu, kurį pasiekus nebegrįžtama atgalios, yra Mano aukščiausioji buveinė [„Bhagavad-gītā“ 8.21].“

Šiame posme kalbama apie nepaprastai ilgą kelionę. Pirmiausiai mes turime rasti būdą, kaip perskrosti atvirą erdvę, visą materialų pasaulį, prasiveržti pro jo dangalus ir galiausiai įžengti į dvasinį dangų. Paramāṁ gatim – svarbiausia kelionė. Kalbame ne apie kelių tūkstančių kilometrų skrydį į kosmosą ir grįžimą atgal – kas čia įstabaus? Mes turime perskrosti visą materialų pasaulį ir patekti į dvasinį dangų. Čia nepadės jokie erdvėlaiviai; vienintelis tinkamas metodas yra Kṛṣṇos sąmonė. Tas, kuris mintimis paniręs į Kṛṣṇą ir galvoja apie Jį mirties akimirką, tas išsyk keliauja į dvasinį dangų. Jei mes apskritai norime patekti į dvasinį dangų ir pelnyti tikrą, amžiną, palaimos ir žinių kupiną gyvenimą, turime dabar pat pradėti auginti savo sac-cid-ānanda kūną. Šventraščiuose sakoma, kad Kṛṣṇos kūnas yra sac-cid-ānanda (īśvaraḥ paramaḥ kṛṣṇaḥ sac-cid- ānanda-vigrahaḥ) – ir toks pat, suverptas iš amžinatvės, žinių ir palaimos yra mūsų kūnas. Tačiau mūsų dvasinis kūnas yra labai mažas ir apvilktas materialaus kūno rūbu. Jei mums kaip nors pavyktų nusimesti tą prigimčiai svetimą rūbą, mes patektume į dvasinę karalystę. O patekus į dvasinį pasaulį, atgal nebegrįžtama (yaṁ prāpya na nivartante).

Taigi, visi turėtume stengtis patekti į dhāma paramam – Kṛṣṇos aukščiausią buveinę. Kṛṣṇa Pats mus kviečia pas Save ir dovanoja mums šventraščius, kuriais galėtume vadovautis, bei siunčia savo autoritetingus atstovus mus pamokyti. Mes turime pasinaudoti galimybėmis, kurias suteikia žmogaus kūnas. Tam, kuris pasiekia šią aukščiausiąją buveinę, nei nuodėmių išpirkimas, nei asketizmas, nei yogos meditacija nebereikalingos, tačiau tai yra beprasmis laiko švaistymas ir nepasiekusiam Kṛṣṇos buveinės. Žmogaus gyvybės forma suteikia galimybę persikelti į Kṛṣṇos buveinę, todėl valstybės, tėvų, mokytojų ir globėjų pareiga yra skatinti siekti gyvenimo tobulumo. Jei mes tik valgome, miegame, poruojamės ir pjaunamės kaip šunys ir katės, ar tai civilizacija? Turėtume teisingai pasinaudoti žmogaus gyvybės forma ir Kṛṣṇos mums duotomis žiniomis, kad puoselėtume Kṛṣṇos sąmonę, kad dvidešimt keturias valandas per parą mintimis būtume su Kṛṣṇa, o mirties akimirką persikeltume į dvasinį dangų.

„Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Tasai, kuriam niekas neprilygsta, pasiekiamas per besąlygišką atsidavimą. Nors viešpatauja Savo buveinėje, Jis viską persmelkia ir viskas glūdi Jame [„Bhagavad-gītā“ 8.22].“

Jei mums apskritai rūpi pasiekti aukščiausią buveinę, šis posmas rekomenduoja bhakti metodą. Bhakti reiškia dvasinę tarnystę, nusilenkimą Aukščiausiajam Viešpačiui. Žodžio bhakti šaknis bhaj reiškia tarnystę. Bhakti apibrėžimas pateikiamas „Nārada Pañcarātroje“:

sarvopādhi-vinirmuktaṁ
tat-paratvena nirmalam
hṛṣīkeṇa hṛṣīkeśa-
sevanaṁ bhaktir ucyate

„Bhakti – tai yra visų juslių panardinimas į dvasinę tarnystę Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, juslių valdovui. Per dvasinę tarnystę žmogus išsivaduoja iš visų materialių įvardijimų nelaisvės ir išgrynina savo jusles.“ Kas pasiryžo atsikratyti visų dvasinei sielai primestų vardų, kurie yra susiję su kūnu ir nuolat kinta kintant materialiam kūnui, tas pasiekia bhakti lygmenį. Norint praktikuoti bhakti reikia suvokti, kad esi grynoji dvasia, o ne materija. Mūsų tikrasis „aš“ nėra mūsų kūnas – kūnas tai sielos apdangalas. Mūsų tikroji tapatybė yra dāsa, Kṛṣṇos tarnas. Kai gyvoji būtybė suvokia savo tapatybę ir ima tarnauti Kṛṣṇai, ji tampa bhaktu. Hṛṣīkeṇa hṛṣīkeśa-sevanam: kai mūsų juslės išsivaduoja iš materialių vardų nelaisvės, mes galime panaudoti jas juslių valdovo – Hṛṣīkeśos ar Kṛṣṇos – tarnystei.

Rūpa Gosvāmīs nurodo, kad mes turėtume tarnauti Kṛṣṇai su palankia nuostata. Paprastai atsigręžiame į Dievą, kai ko nors trokštame, siekdami materialios naudos. Žinoma, geriau kreiptis į Dievą net ir materialių troškimų skatinamam negu apskritai į Jį nesikreipti, ir vis dėlto neturėtume kreiptis į Dievą dėl to, kad Jis patenkintų mūsų norus. Mūsų tikslas turėtų būti Dievo pažinimas. Be abejo, Kṛṣṇa yra beribis, ir Jo neįmanoma iki galo suvokti, bet turime suvokti tai, ką galime. Kadangi turime tarnauti Kṛṣṇai palankiai nusiteikę, galvodami apie Jo malonumą, turime žinoti, kas Jį patenkins. Iš kur tai sužinoti? Iš tokių knygų kaip „Bhagavad-gītā“. „Bhagavad-gītā“ kaip tik ir skirta mums tai paaiškinti, o jei skaitysime autoritetingo asmens pateiktą autoritetingą interpretaciją, mes tikrai sužinosime, kas gali patenkinti Kṛṣṇą. Tai sužinoję turime tarnauti Jam su palankia nuostata ir vykdyti Jo valią. Kṛṣṇos sąmonė yra tikras mokslas, besiremiantis plačiausiais literatūros šaltiniais, kuriuos būtina panaudoti norint pasiekti bhakti.

Dvasiniame danguje Aukščiausiasis Viešpats viešpatauja kaip Aukščiausiasis Asmuo, puruṣaḥ paraḥ. Ten nesuskaitoma daugybė švytinčių planetų, kiekvienoje iš jų gyvena Kṛṣṇos skleidinys. Visi skleidiniai keturrankiai ir turi nesuskaitomą daugybę vardų. Visi jie individualūs asmenys, o ne kažkokios beasmenės būties apraiškos. Norint užmegzti artimą ryšį su vienu iš šių asmenų (puruṣa) reikalingas ne iššūkis, ne filosofinės spekuliacijos, intelektualiniai svaičiojimai ar fiziniai pratimai, o bhakti, atsidavimas Viešpačiui be nukrypimų į karminę veiklą.

Koks yra Aukščiausiasis Asmuo, puruṣaḥ? Yasyāntaḥ-sthāni bhūtāni yena sarvam idaṁ tatam: kiekviena gyvoji būtybė ir visa būtis glūdi Jame ir sykiu Jis egzistuoja anapus visko, yra visa apimantis. Kaip tai paaiškinti? Jis panašus į saulę, kuri būdama vienoje vietoje, savo spinduliais pasiekia tolimiausius visatos kampelius. Nors Dievas viešpatauja Savo aukščiausioje buveinėje, Jo energijos yra pasklidusios po visą būtį. Jis nesiskiria nuo Savo energijų, kaip saulė nesiskiria nuo saulės šviesos. Kadangi Kṛṣṇa ir Jo energijos tapatūs, pasiekę aukštą dvasinės tarnystės lygį matysime Jį visur.

„Lenkiuosi pirmapradžiam Dievo Asmeniui Govindai, kurį tyri bhaktai Dievo meilės aliejumi suteptomis akimis visad regi savo širdyje [„Brahma-saṁhitā“ 5.38].“

Karštai mylintys Dievą regi Jį nuolat. „Mačiausi su Dievu vakar vakare, bet dabar Jo nėra.“ Taip nebūna. Tas, kuris įsisąmonino Kṛṣṇą, mato ir jaučia Kṛṣṇos buvimą nuolat. Tereikia išmokti Jį matyti.

Kadangi esame materijos nelaisvėje ir mūsų jusles dengia materijos skraistė, mes nesuvokiame, kas yra dvasia. Tačiau savo neišmanymą galime išsklaidyti kartodami Hare Kṛṣṇa. Kaip tai paaiškinti? Miegantį žmogų pažadina garsai. Miegantis žmogus iš esmės yra nesąmoningos būklės – jis nemato, nejaučia, neužuodžia, nejunta skonio – tačiau žmogaus klausa labai jautri ir garsas jį gali pažadinti. Lygiai taip, dėl sąlyčio su materija užmigusią amžinąją sielą gali prikelti transcendentiniai garsai: Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare/ Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare. „Hare Kṛṣṇa“ yra paprasčiausias kreipinys į Aukščiausiąjį Viešpatį ir Jo energiją. Hare reiškia Viešpaties energiją, o Kṛṣṇa yra Aukščiausiojo Viešpaties vardas. Taigi kartodami Hare Kṛṣṇa mes sakome: „O Viešpaties energija, O Viešpatie, leiski man būti Tavo tarnu.“ Melsdamiesi mes nieko daugiau neprašome. Beprasmiška melstis prašant duonos kasdieninės, nes mes ir taip jos visada turime. Hare Kṛṣṇa – tai kreipimasis į Aukščiausiąjį Viešpatį prašant mūsų neatstumti. Viešpats Caitanya Mahāprabhu Pats melsdamasis sako:

„O Mahārājos Nandos sūnau, Aš – Tavo amžinas tarnas, tačiau dėl dabar nežinomų priežasčių nupuoliau į gimimų ir mirčių vandenyną. Meldžiu – išgelbėk mane iš gimimo ir mirčių vandenyno ir leisk būti dulkele prie Tavo lotoso pėdų [„Śikṣāṣṭaka“ 5].“

Vienintelė vandenyno platybėse skęstančio žmogaus viltis – kad kas nors ateis ir jį išgelbės. Ir kai pagalba ateina, kai jis bent pusmetrį kilstelėjamas iš vandens, jam tuojau pat palengvėja. Kai praktikuodami Kṛṣṇos sąmonę išnyrame iš gimimų ir mirčių vandenyno ir įkvėpiame oro, mes iškart pajuntame palengvėjimą.

Nors transcendentinė Aukščiausiojo Viešpaties prigimtis – Jo vardas, pavidalas, savybės ir žygiai – mums nesuvokiama, jei mes imame praktikuoti Kṛṣṇos sąmonės metodą, Dievas pats mums palaipsniui atsiveria. Kad ir kaip stengsimės, patys Dievo neišvysime, bet jei to nusipelnysime, Dievas pats mums atsivers. Mes negalime Dievui įsakyti apsireikšti ir šokti priešais mus, tačiau galime elgtis taip, kad Kṛṣṇa pats panorės mums atsiskleisti.

Kṛṣṇa pateikia mums informacijos apie save „Bhagavad- gītoje“, ir nėra jokio pagrindo ja abejoti; turime tiesiog ją patirti, suvokti. Norint suprasti „Bhagavad-gītą“ nereikia jokio išankstinio pasirengimo, nes ji „nužengė“ iš absoliutaus lygmens. Tiesiog kartodamas Kṛṣṇos vardus imi suvokti, kas esi, kas yra Dievas, kas yra materialus ir dvasinis pasaulis, kodėl esame sąlygoti ir kaip išsivaduoti iš šios padėties – palaipsniui atsiveria viskas. Mums nėra svetimos tikėjimo ir apreiškimo sąvokos. Mes kiekvieną dieną pasikliaujame tikėjimu, būdami tikri, kad vėliau tas ar kitas dalykas mums savaime atsiskleis. Pavyzdžiui, pirkdami bilietą į Indiją mes tikime, kad su juo ten ir nukeliausime. Kodėl už jį mokame? Juk neduodame pinigų bet kam. Oro linijų bendrovė yra autoritetinga įmonė, todėl mes ja pasikliaujame. Be tikėjimo negalėtume žengti nė žingsnio gyvenime. Mes turime tikėti, tačiau reikia tikėti tuo, kas autoritetinga. Mes kalbame ne apie aklą tikėjimą bet kuo, o apie tikėjimą pripažintais dalykais. „Bhagavad-gītą“ kaip šventraščius Indijoje pripažįsta visų klasių žmonės; maža to, ją pripažįsta ir vertina kaip iškilų, autoritetingą veikalą užsienio mokslininkai, teologai bei filosofai. Dėl „Bhagavad-gītos“ autoritetingumo nekyla klausimų. Net didysis Albertas Einšteinas reguliariai skaitė šį veikalą.

„Bhagavad-gītoje“ pasakyta, kad egzistuoja dvasinis pasaulis – Dievo karalystė. Jei mes atsidurtume tokioje šalyje, kurioje nereikia iš naujo patirti gimimo ir mirties, kurioje nėra ligų ir senatvės, ar mes nebūtume laimingi? Jei sužinotume, kad egzistuoja tokia šalis, žinoma, kaip įmanydami stengtumės į ją patekti. Niekas nenori pasenti; niekas nenori mirti. Pasiekti ją būtų didžiausias mūsų troškimas. Kodėl? Todėl, kad turime tokią teisę. Mes esame amžini, sklidini palaimos ir žinių, tačiau susilietę su materija ir patekę į jos spąstus užmiršome, kas esame. „Bhagavad-gītā“ suteikia mums galimybę grįžti į savo pirminę padėtį.

Śaṅkaritai ir budistai teigia, kad pasaulis anapus – tai tuštuma, tačiau „Bhagavad-gītā“ pateikia kur kas optimistiškesnių žinių. Tuštumos filosofija padėjo pagrindus atsirasti ateistams. Mes esame dvasinės būtybės, todėl, natūralu, kad trokštame patirti džiaugsmą, bet jei manome, kad ateitis tėra tuštuma, džiaugsmo ieškosime materialiame gyvenime. Taigi impersonalistai kalba apie tuštumą ir stengiasi patirti materialaus pasaulio džiaugsmus. Galima samprotauti apie tuštumą kiek patinka, bet dvasinės naudos tai neduos.

„Kas pasiekia tokią transcendentinę būseną, tas išsyk patiria Aukščiausiąjį Brahmaną, ir jį užplūsta džiaugsmas. Jis niekada nesisieloja, nieko netrokšta, yra vienodas visoms gyvoms būtybėms. Tokios būsenos pasiekus pelnoma teisė su atsidavimu tarnauti Man [„Bhagavad-gītā“ 18.54].“

Kas tobulėja savo dvasiniame gyvenime ir patiria džiaugsmą tarnaudamas Kṛṣṇai, tas savaime taps abejingas materialiems malonumams. Bhakti požymis yra visiškas pasitenkinimas tarnaujant Kṛṣṇai.