PENKTAS SKYRIUS

Dėl vertingesnių dalykų be vargo atsisakoma to, kas mažiau vertinga. Mes trokštame laimės, tačiau impersonalizmas ir tuštumos filosofija formuoja aplinką, kurioje žmogus neišvengiamai tampa priklausomas nuo materialių malonumų. Tikroji laimė yra bendravimas su Aukščiausiuoju Asmeniu (puruṣaḥ sa paraḥ). Dvasiniame pasaulyje galima kalbėtis betarpiškai su Dievu, drauge žaisti ir valgyti. Visa tai pasiekiama per bhakti – transcendentinę meilės tarnystę Viešpačiui. Tačiau tarnystė turi būti neapsimestinė, kitaip sakant, mes turime mylėti Dievą nesitikėdami už tai materialaus atlygio. Noras susilieti su Dievu taip pat yra viena iš apsimestinės meilės Dievui formų.

Vienas iš pagrindinių skirtumų tarp materialaus ir dvasinio pasaulio yra tas, kad dvasiniame pasaulyje planetoms vadovauja vienas asmuo, kuris neturi sau varžovų. Kiekvienoje dvasinėje planetoje yra vienas viršiausias asmuo – visavertis Śrī Kṛṣṇos skleidinys. Aukščiausiasis Viešpats ir įvairūs Jo pasireiškimai viešpatauja visose Vaikuṇṭhos planetose. Pavyzdžiui, Žemėje vyksta konkurencinė kova dėl prezidento arba ministro pirmininko posto, o dvasiniame pasaulyje visi pripažįsta Aukščiausiojo Asmens, Dievo viršenybę. Jo nepripažįstantys ir norintys konkuruoti atsiduria materialioje visatoje, kuri yra tikrų tikriausias kalėjimas. Kiekvienas miestas turi kalėjimą, tačiau kalėjimas užima nereikšmingą jo teritorijos dalį. Lygiai taip dvasiniame pasaulyje yra kalėjimas sąlygotosioms sieloms – materiali visata. Ji užima nereikšmingą dvasinio dangaus dalį, tačiau yra dvasinio dangaus ribose, lygiai kaip kalėjimas yra miesto ribose.

Visi dvasiniame danguje egzistuojančių Vaikuṇṭhos planetų gyventojai yra išvaduotos sielos. „Śrīmad-Bhāgavatam“ mus informuoja, kad savo išvaizda jie niekuo nesiskiria nuo Dievo. Vienose planetose Dievas yra apsireiškęs dvirankiu, o kitose – keturrankiu pavidalu. Šių planetų gyventojai kaip ir pats Aukščiausiasis Viešpats turi dvi arba keturias rankas. Sakoma, kad jų neatskirsi nuo Aukščiausiojo Asmens. Dvasiniame pasaulyje išsivadavimas būna penkių rūšių. Sāyujya-mukti – tai išsivadavimo forma, kai susiliejama su beasmene Aukščiausiojo Viešpaties būtimi, Brahmanu. Antroji išsivadavimo forma yra sārūpya-mukti, kurią pasiekus įgyjamas kūnas savo išvaizda nesiskiriantis nuo Dievo kūno. Trečioji išvadavimo forma – sālokya-mukti, kurią pasiekus apsigyvenama vienoje planetoje su Dievu. Pasiekus sārṣṭi-mukti įgyjamos nepaprastos Aukščiausiojo Viešpaties savybės. Sāmīpya-mukti leidžia tapti vienu Dievo palydovų ir visada būti drauge su Juo lygiai kaip Arjuna, kuris visada buvo su Kṛṣṇa kaip Jo draugas. Visos penkios išvadavimo formos yra pasiekiamos, tačiau viena jų – susiliejimas su beasmeniu Aukščiausiojo aspektu (sāyujya-mukti) – vaiṣṇavams, bhaktams, yra nepriimtina. Vaiṣṇavas trokšta garbinti Dievą tokį, koks Jis yra ir išlaikyti savo individualią tapatybę tam, kad galėtų Jam tarnauti, o vadinamasis māyāvādis, filosofas impersonalistas, pageidauja prarasti savo individualybę ir susilieti su Aukščiausiojo būtimi. Susilieti su Aukščiausiojo būtimi nerekomenduoja ir Śrī Kṛṣṇa „Bhagavad-gītoje“ – tai vaiṣṇavų filosofų tradicija. Viešpats Caitanya Mahāprabhu šia tema „Śikṣāṣṭakoje“ [4] rašo:

„O visagalis Viešpatie, aš netrokštu turtų, negeidžiu gražuolių moterų ar sekėjų. Tetrokštu gyvenimas iš gyvenimo be jokių išskaičiavimų Tau tarnauti.“

Viešpats Caitanya Mahāprabhu sako „gyvenimas iš gyvenimo“. Patekus į nesibaigiančių gimimų sūkurį apie išvadavimą negali būti ir kalbos. Pasiekus išvadavimą keliaujama į dvasines planetas arba susiliejama su Aukščiausiojo būtimi – ir vienu, ir kitu atveju atgimimas materialiame pasaulyje išsivadavusiajam negresia. Tačiau Caitanyai Mahāprabhu išvadavimas nerūpi: vienintelis Jo troškimas – įsisąmoninti Kṛṣṇą, tarnauti Aukščiausiajam Viešpačiui. Bhaktui nerūpi, kur jis atsidurs ir kuo gims – gyvūnu, žmogumi, pusdieviu ar kuo kitu. Melsdamasis jis prašo Dievo vienos vienintelės malonės – kad niekada Jo neužmirštų ir visada galėtų transcendentiškai Jam tarnauti. Tokia malda yra tyro atsidavimo požymis. Bhaktas, kad ir kas jis būtų, neabejotinai gyvena dvasiniame pasaulyje dar tada, kai turi materialų kūną. Tačiau bhaktas nereikalauja, kad Dievas jam asmeniškai sukurtų patogų gyvenimą ar dovanotų išvadavimą.

Nors Śrī Kṛṣṇa sako, kad ištikimiausieji lengvai Jį pasiekia, vis dėlto rinktis kitas yogos praktikos formas yra rizikinga. Točiau linkusiems rizikuoti yogams, „Bhagavad-gītoje“ [8.23] Jis pataria kada geriausia pasitraukti iš grubaus fizinio kūno.

„O geriausias iš Bhāratų, Aš nurodysiu tau metą, kai yogai pasitraukia iš šio pasaulio. Nuo jo priklauso, ar yogas sugrįš į šį pasaulį.“

Šiame posme Kṛṣṇa sako, kad pasitraukus iš kūno tam tikru momentu pasiekiamas išvadavimas ir į šį pasaulį jau nebesugrįžtama. Tačiau Jis taip pat nurodo, kad mirus kitu laiku tenka sugrįžti atgal. Taigi čia yra atsitiktinumo elementas. Tačiau Kṛṣṇą įsisąmoninęs bhaktas nepalieka vietos atsitiktinumui, nes dvasinė tarnystė Viešpačiui užtikrina jam galimybę patekti į Kṛṣṇos buveinę.

„Pažinusieji Aukščiausiąjį Brahmaną pasiekia Jį, jei išeina iš šio pasaulio viešpataujant ugnies dievui, šviesoje, palankiu dienos metu, per dvi savaites trunkantį pilnaties laikotarpį arba per šešis mėnesius, kai saulė krypsta į šiaurę [„Bhagavad-gītā“ 8.24].“

Šešis mėnesius saulė keliauja šiaurine, o kitus šešis – pietine orbita. „Śrīmad-Bhāgavatam“ pateikiama informacijos apie planetų ir saulės judėjimą. Tas, kuris pažino Brahmaną, pasiekia išvadavimą, jei miršta saulei krypstant į šiaurę.

„Mistikas, išeinantis iš šio pasaulio migloje, naktį, per dvi savaites trunkantį delčios laikotarpį ar per tuos šešis mėnesius, kai saulė krypsta į pietus, patenka į Mėnulio planetą, tačiau vėliau vėl sugrįžta atgal. Vedos skelbia, kad iš šio pasaulio išeinama dviem keliais – šviesoje ir tamsoje. Kas iškeliauja šviesoje, tas čia nebesugrįžta, o išėjęs tamsoje priverstas grįžti atgal [„Bhagavad-gītā“ 8.25–26].“

Viską lemia atsitiktinumas. Mes nežinome, kada mirsime – atsitiktinė mirtis gali mus ištikti bet kurią akimirką. Tačiau Kṛṣṇą įsisąmoninusiam bhakti-yogui, nebėra atsitiktinumų. Jis gali būti ramus.

„Nors bhaktai žino apie abu šiuos kelius, o Arjuna, jie nebesiblaško. Todėl niekada neišklysk iš dvasinės tarnystės kelio [„Bhagavad-gītā“ 8.27].“

Jau žinome, kad tas, kuris mirties akimirką galvoja apie Kṛṣṇą, netrukus patenka į Kṛṣṇos buveinę.

„Kas išeidamas iš kūno mirties akimirką atmena Mane ir neturi kitų minčių, tas išsyk pasiekia Mano būtį. Neabejok tuo. Kas medituoja į Mane, Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, kas visas mintis sutelkia į Mane ir neišklysta iš šio kelio, tas, o Pārtha (Arjuna), tikrai ateis pas Mane [„Bhagavad-gītā“ 8.5–8].“

Čia aprašyta meditacija į Kṛṣṇą gali pasirodyti labai sudėtinga, tačiau taip nėra. Praktikuojančiam Kṛṣṇos sąmonę, kartojančiam mahā-mantrą: Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare / Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare, neilgai trukus Kṛṣṇa išties pagalbos ranką. Kṛṣṇa tapatus savo vardui ir transcendentinei buveinei. Per garsą mes bendraujame su Kṛṣṇa, o Kṛṣṇa bendrauja su mumis. Jei, pavyzdžiui, žingsniuodami gatve kartosime Hare Kṛṣṇa, netrukus įsitikinsime, kad Kṛṣṇa seka mums įkandin tarsi mėnulis, į kurį eidami pakeliame savo akis. Jei žemesnioji Kṛṣṇos energija gali sukurti įspūdį, kad seka iš paskos, ar Kṛṣṇa negali būti drauge su mumis, kai kartojame Jo vardus? Jis būtinai bus greta, bet pirmiausia mes turime to nusipelnyti. O jei mūsų mintyse karaliauja vien Kṛṣṇa, galime neabejoti, kad Jis visada greta. Viešpats Caitanya Mahāprabhu savo maldoje sako:

„O Viešpatie, Tavo vardas yra nesenkantis malonių gyvosioms būtybėms šaltinis, todėl Tu vadiniesi Kṛṣṇa, Govinda ir milijonais kitų vardų. Tavo transcendentiniuose varduose glūdi visos Tavo galios, juos galima kartoti nesilaikant griežtų taisyklių. O Viešpatie, Tavo malone kartojančiajam šventuosius vardus Tu esi lengvai pasiekiamas, deja, manęs jie nevilioja [„Śikṣāṣṭaka“ 2].“

Kartodami Hare Kṛṣṇa mahā-mantrą mes naudosimės visais asmeninio bendravimo su Kṛṣṇa privalumais. Viešpats Caitanya Mahāprabhu, kuris laikomas ne tik dvasiškai susivokusia siela, bet ir Paties Kṛṣṇos įsikūnijimu, nurodė, kad nors kali epochoje žmonės beveik neturi galimybių pažinti savąjį „aš“, iš savo malonės Kṛṣṇa dovanojo mums šią śabdą (garso įsikūnijimą), kuri nužengė transcendentinių garsų, Jo šventųjų vardų pavidalu. Šventųjų vardų kartojimas yra yuga-dharma, mūsų epochai skirtas savęs pažinimo kelias. Norinčiam praktikuoti šį metodą nekeliama jokių ypatingų reikalavimų, nebūtinas net sanskrito mokėjimas. Hare Kṛṣṇa mantros garsuose slypi tokia didžiulė galia, kad kartoti šią mantrą gali bet kas, net ir nemokantis nė vieno sanskrito žodžio.

„Dvasinės tarnystės kelią pasirinkęs žmogus nepraranda nieko, ką gali duoti Vedų studijos, aukojimai, asketiški žygiai, labdaringi darbai, filosofinės tiesos paieškos, karminė veikla. Tarnaudamas Viešpačiui jis pelno visus šių darbų vaisius ir gyvenimo pabaigoje patenka į aukščiausiąją buveinę [„Bhagavad-gītā“ 8.28].“

Čia Kṛṣṇa sako, kad visi Vedų priesakai ragina pasiekti svarbiausią gyvenimo tikslą – sugrįžti pas Dievą. Šio tikslo ragina siekti visi pasaulio šventraščiai. Jo ragina siekti visi religijos reformuotojai arba ācāryos. Vakaruose šią žinią skelbė Viešpats Jėzus Kristus. Ją skelbė Viešpats Buda ir Mahometas. Nė vienas jų neskatino mūsų visam laikui įsikurti čia, materialiame pasaulyje. Tarp tikrų transcendentalistų egzistuoja šiokie tokie skirtumai, kuriuos sąlygoja šalies specifika, laikas, aplinkybės, šiek tiek skiriasi ir šventraščių priesakai, tačiau visi jie pripažįsta pamatinę idėją – materialusis pasaulis nėra tikrieji mūsų namai. Taigi, pagal visus požymius savo slapčiausius troškimus mūsų siela gali įgyvendinti Kṛṣṇos pasauliuose, anapus gimimo ir mirties.