TEXTS 1-2
arjuna uvāca
prakṛtiṁ puruṣaṁ caiva
kṣetraṁ kṣetra-jñam eva ca
etad veditum icchāmi
jñānaṁ jñeyaṁ ca keśava
śrī-bhagavān uvāca
idaṁ śarīraṁ kaunteya
kṣetram ity abhidhīyate
etad yo vetti taṁ prāhuḥ
kṣetra-jña iti tad-vidaḥ
arjunaḥ uvāca — Arjuna tarė; prakṛtim — gamtą; puruṣam — besimėgaujantį subjektą; ca — taip pat; eva — tikrai; kṣetram — lauką; kṣetra-jñam — lauką pažįstantį subjektą; eva — tikrai; ca — taip pat; etat — visa tai; veditum — suprasti; icchāmi — aš noriu; jñānam — pažinimą; jñeyam — pažinimo objektą; ca — taip pat; keśava — o Kṛṣṇa; śrī-bhagavān uvāca — Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė; idam — šį; śarīram — kūną; kaunteya — o Kuntī sūnau; kṣetram — lauku; iti — taip; abhidhīyate — vadina; etat — tą; yaḥ — tas, kuris; vetti — žino; tam — jis; prāhuḥ — vadinamas; kṣetra-jñaḥ — lauką pažįstančiu subjektu; iti — taip; tat-vidaḥ — tų, kurie žino.
Arjuna tarė: Mano brangus Kṛṣṇa, noriu sužinoti, kas yra prakṛti [gamta], puruṣa [besimėgaujantis subjektas], laukas ir lauką pažįstantis subjektas. Taip pat norėčiau žinoti, kas yra pažinimas bei pažinimo objektas.
Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: Kūnas, o Kuntī sūnau, vadinamas lauku, o tas, kuris kūną pažįsta, vadinamas lauką pažįstančiu subjektu.
KOMENTARAS: Arjunai buvo smalsu sužinoti, kas yra prakṛti (gamta), puruṣa (besimėgaujantis subjektas), kṣetra (laukas), kṣetra-jña (lauką pažįstantis subjektas), pažinimas ir pažinimo objektas. Išklausęs Arjunos klausimus, Kṛṣṇa paaiškino, kad kūnas vadinamas lauku, o jį pažįstantis – lauką pažįstančiu subjektu. Kūnas – tai sąlygotos sielos veiklos laukas. Materialios būties surakinta sąlygota siela mėgina viešpatauti materialioje gamtoje. Todėl pagal savo sugebėjimą viešpatauti joje, ji gauna veiklos lauką. Kūnas ir yra tas veiklos laukas. O kas yra kūnas? Kūną sudaro juslės. Sąlygota siela trokšta patirti juslinius malonumus, ir, atsižvelgiant į jos sugebėjimą mėgautis, jai suteikiamas kūnas, t.y. veiklos laukas. Todėl kūnas ir vadinamas kṣetra, sąlygotos sielos veiklos lauku. Asmuo, kuris tapatina save su kūnu, vadinamas kṣetra-jña – lauką pažįstančiu subjektu. Suvokti skirtumą tarp lauko ir jį pažįstančio subjekto, tarp kūno ir kūną pažįstančio subjekto, visai nesunku. Kiekvienas pastebi, kad nuo vaikystės iki senatvės jo kūnas smarkiai pakinta, tačiau jis išlieka tas pats asmuo. Taigi tarp veiklos lauką pažįstančio subjekto ir paties veiklos lauko yra skirtumas. Taip gyva sąlygota siela supranta, kad ji skiriasi nuo kūno. „Bhagavad- gītos“ pradžioje sakoma: dehino ‘smin – gyvoji esybė glūdi kūne, o kūnas kinta: vaikas išauga į paauglį, paauglys – į jaunuolį, jaunuolis tampa seniu, ir asmuo, kuriam priklauso kūnas, mato tuos pokyčius. Kūno savininkas, be abejonės, ir yra kṣetra-jña. Kartais pagalvojame: „aš esu laimingas“, „aš vyras“, „aš moteris“, „aš šuo“, „aš katė“. Visa tai – kūniškieji pažįstančiojo subjekto įvardijimai, tačiau jis ir kūnas – netapatūs. Nors mes naudojamės įvairiais daiktais: dėvime drabužius etc. – žinome, kad nuo jų skiriamės. Taip pat kiek įtempę protą suvoksime, kad skiriamės ir nuo kūno. Aš, jūs, ar bet kuris kitas kūno savininkas yra kṣetra-jña – veiklos lauką pažįstantis subjektas, o kūnas – kṣetra, veiklos laukas.
Šeši pirmieji „Bhagavad-gītos“ skyriai aprašo kūną pažįstantį subjektą (gyvąją esybę) ir nusako tą būvį, kuriame ji gali suprasti Aukščiausiąjį Viešpatį. Šeši viduriniai „Bhagavad-gītos“ skyriai aprašo Aukščiausiąjį Dievo Asmenį ir individualios sielos bei Supersielos savitarpio santykius pasiaukojimo tarnystės požiūriu. Šie skyriai aiškiai nurodo aukštesnę Aukščiausiojo Dievo Asmens ir pavaldžią individualios sielos padėtį. Gyvosios esybės bet kuriomis aplinkybėmis Jam pavaldžios, o tai užmiršusios jos kenčia. Prašviesėjusios per doringą veiklą, jos kreipiasi į Aukščiausiąjį Viešpatį iš įvairių paskatų – nelaimėje, stokodamos pinigų, iš smalsumo ar siekdamos žinojimo. Apie tai irgi buvo kalbėta. Tryliktame ir tolesniuose skyriuose aiškinama, kaip gyvoji esybė susiliečia su materialiąja gamta, kaip Aukščiausiasis Viešpats ją gelbsti per įvairius metodus: karminę veiklą, žinojimo gilinimą bei pasiaukojimo tarnystę. Nors gyvoji esybė visiškai skiriasi nuo materialaus kūno, tačiau kažkokiu būdu su juo susyja. Tai irgi aiškinama.