TEXT 54
arjuna uvāca
sthita-prajñasya kā bhāṣā
samādhi-sthasya keśava
sthita-dhīḥ kiṁ prabhāṣeta
kim āsīta vrajeta kim
arjunaḥ uvāca — Arjuna tarė; sthita-prajñasya — to, kuris yra tvirtos Kṛṣṇos sąmonės; kā — kokia; bhāṣā — kalba; samādhi-sthasya — esančio transe; keśava — o Kṛṣṇa; sthita-dhīḥ — pasiekęs tvarią Kṛṣṇos sąmonę; kim — ką; prabhāṣeta — šneka; kim — kaip; āsīta — sėdi; vrajeta — vaikšto; kim — kaip.
Arjuna tarė: O Kṛṣṇa, kaip atpažinti tą, kurio sąmonė panirusi į transcendenciją? Kaip jis šneka ir kokia jo kalba? Kaip jis sėdi ir kaip vaikšto?
KOMENTARAS: Kaip kiekvienam žmogui konkrečioje situacijoje būdingi tam tikri bruožai, taip Kṛṣṇą įsisąmoninusiam žmogui būdinga tam tikra kalbėsena, eisena, mąstysena, jausena etc. Kaip turtingame žmoguje pagal jam būdingus požymius atpažinsi turtuolį, ligotame – ligonį, kaip mokytam žmogui būdingi saviti požymiai, taip žmogus su transcendentine Kṛṣṇos sąmone atpažįstamas iš požymių, būdingų jo elgesiui. Tie ypatingi požymiai nurodomi „Bhagavad-gītoje“. Svarbiausia, kas rodo, kad žmogus įsisąmonino Kṛṣṇą – kalba, nes ji – pati pagrindinė bet kurio žmogaus savybė. Sakoma, kvailio nepažinsi, kol jis nekalba. Iš tiesų, sunku atpažinti kvailį, kol jis dailiai apsitaisęs, bet pakanka kvailiui atverti burną ir jis tuoj išsiduoda. Geriausiai Kṛṣṇos sąmonės žmogų charakterizuoja tai, kad jis kalba tiktai apie Kṛṣṇą ir su Juo susijusius dalykus. Po to savaime išryškėja ir kitos savybės, apie kurias pasakoja kiti posmai.