TEXT 58
yadā saṁharate cāyaṁ
kūrmo ’ṅgānīva sarvaśaḥ
indriyāṇīndriyārthebhyas
tasya prajñā pratiṣṭhitā
yadā — kai; saṁharate — atitraukia; ca — taip pat; ayam — jis; kūrmaḥ — vėžlys; aṅgāni — galūnes; iva — kaip; sarvaśaḥ — visas; indriyāṇi — jusles; indriya-arthebhyaḥ — nuo juslių objektų; tasya — jo; prajñā — sąmonė; pratiṣṭhitā — tvirta.
Kas sugeba savo jusles atitraukti nuo juslių objektų taip, kaip vėžlys įtraukia šarvan savo galūnes, tas yra tvirtos ir tobulos sąmonės.
KOMENTARAS: Yogą, bhaktą ar save suvokusią sielą galima atpažinti pagal sugebėjimą valdyti jusles taip, kaip jis nori. Tačiau dauguma žmonių – juslių vergai, paklūstantys juslių diktatui. Toks atsakymas į klausimą, kokia yra yogo padėtis. Juslės lyginamos su nuodingomis gyvatėmis, jos trokšta neribotos veikimo laisvės. Yogas, ar bhaktas, turi būti labai stiprus, kad tarytum gyvačių kerėtojas įstengtų suvaldyti jusles ir niekada neduotų joms laisvės veikti. Apreikštuose šventraščiuose sutinkame daugybę nurodymų: vieni iš jų draudžia, kiti – rekomenduoja kokią nors veiklą. Tas, kuris nesilaiko šių draudžiančių ir leidžiančių nurodymų ir neatsisako juslinių malonumų, negali pasiekti tvarios Kṛṣṇos sąmonės. Geriausias juslių sulaikymo pavyzdys pateikiamas šiame posme – tai vėžlys. Vėžlys gali bet kada įtraukti savo galūnes ir, esant reikalui, bet kada jas vėl iškišti. Taip ir Kṛsṇą įsisąmoninęs žmogus panaudoja savo jusles tik tam tikram tikslui – tarnauti Viešpačiui, kitam jų nenaudoja. Arjunai patariama naudoti savo jusles tarnystėje Viešpačiui, o ne savo malonumams. Juslės, visą laiką tarnaujančios Viešpačiui, primena vėžlio galūnes, kurias šis laiko įtraukęs į šarvą.