TEXT 62
dhyāyato viṣayān puṁsaḥ
saṅgas teṣūpajāyate
saṅgāt sañjāyate kāmaḥ
kāmāt krodho ’bhijāyate
dhyāyataḥ — kontempliuojant į; viṣayān — juslių objektus; puṁsaḥ — žmogaus; saṅgaḥ — prisirišimas; teṣu — juslių objektams; upajāyate — išsivysto; saṅgāt — iš prisirišimo; sañjāyate — išsivysto; kāmaḥ — troškimas; kāmāt — iš troškimo; krodhaḥ — pyktis; abhijāyate — pasireiškia.
Žmogui kontempliuojant į juslių objektus, išsivysto prisirišimas prie jų. Prisirišimas pagimdo geismą, o geismas sukelia pyktį.
KOMENTARAS: Kai žmogus, kuris neįsisąmonino Kṛsṇos, mąsto apie juslių objektus, jį užvaldo materialūs troškimai. Juslėms visuomet reikia ką nors veikti ir jeigu jos neįtrauktos į transcendentinę meilės tarnystę Viešpačiui, tai, be abejonės, ieškos užsiėmimo materialioje srityje. Materialiame pasaulyje kiekvienas, net ir Viešpats Śiva bei Viešpats Brahmā – o ką jau kalbėti apie kitus dangaus planetų pusdievius – pasiduoda juslių objektų poveikiui. Vienintelis būdas išsigauti iš materialios būties labirinto – įsisąmoninti Kṛṣṇą. Viešpats Śiva buvo giliai pasinėręs į meditaciją, tačiau, kai Pārvatī sužadino jame juslinio malonumo troškimą, Śiva sutiko su jos pasiūlymu, ir šitaip gimė Kārtikeya. Kai Haridāsa Ṭhākura dar buvo jaunas Viešpaties bhaktas, jį panašiai mėgino sugundyti Māya-devī inkarnacija, tačiau besąlygiškai pasiaukojęs Viešpačiui Kṛṣṇai jis lengvai atlaikė išbandymą. Anksčiau cituotas Śrī Yāmunācāryos posmas byloja, kad nuoširdus Viešpaties bhaktas sugeba išvengti visų materialių juslinių malonumų, nes bendraudamas su Viešpačiu patyrė aukštesnį dvasinio malonumo skonį. Tokia yra sėkmės paslaptis. Todėl tas, kuris neįsisąmonino Kṛṣṇos, kad ir kaip dirbtinai užgniaužtų jausmus, stengdamasis juos suvaldyti, galų gale neišvengiamai pralaimės, nes net menkiausia mintis apie juslinius malonumus sužadins norą patenkinti savo troškimus.