TEXT 9
sañjaya uvāca
evam uktvā hṛṣīkeśaṁ
guḍākeśaḥ paran-tapaḥ
na yotsya iti govindam
uktvā tūṣṇīṁ babhūva ha
sañjayaḥ uvāca — Sañjaya tarė; evam — šitaip; uktvā — kalbėdamas; hṛṣīkeśam — Kṛṣṇai, juslių valdovui; guḍākeśaḥ — Arjuna, pažabojęs neišmanymą; parantapaḥ — priešų baudėjas; na yotsye — aš nesikausiu; iti — taip; govindam — Kṛṣṇai, teikiančiam džiaugsmą juslėms; uktvā — sakydamas; tūṣṇīm — tylus; babhūva — tapo; ha — tikrai.
Sañjaya tarė: Pasakęs šiuos žodžius, Arjuna, priešų baudėjas, tarė Kṛṣṇai – „Govinda, aš nesikausiu“, ir nutilo.
KOMENTARAS: Dhṛtarāṣṭra, matyt, labai nudžiugo sužinojęs, kad Arjuna nė nesirengia kautis, kad nori pasitraukti iš mūšio lauko ir ketina elgetauti. Tačiau Sañjaya tuojau jį nuliūdina, nes prabyla apie Arjuną, kaip apie pajėgų susidoroti su priešu (parantapaḥ). Nors Arjuną trumpam apima netikra širdgėla, kurią sukelia meilės jausmas giminaičiams, jis atsiduoda aukščiausiajam dvasiniam mokytojui, Kṛṣṇai, kaip mokinys mokytojui. Toks buvo pranašingas ženklas, kad netrukus jis atsikratys netikro sielvarto, kurį sukėlė prisirišimas prie šeimos, gaus tobulų žinių apie savęs pažinimą, arba Kṛṣṇos sąmonę, ir tada būtinai kausis. Taigi Dhṛtarāṣṭrai lemta džiūgauti neilgai, nes Kṛṣṇa apšvies Arjunos protą, ir šis kovos iki galo.