TEXT 5
na hi kaścit kṣaṇam api
jātu tiṣṭhaty akarma-kṛt
kāryate hy avaśaḥ karma
sarvaḥ prakṛti-jair guṇaiḥ
na — ne; hi — tikrai; kaścit — kas nors; kṣaṇam — akimirką; api — taip pat; jātu — kada nors; tiṣṭhati — lieka; akarma-kṛt — neveiklus; kāryate — priverstas atlikti; hi — tikrai; avaśaḥ — bejėgis; karma — darbą; sarvaḥ — visą; prakṛti-jaiḥ — materialios gamtos pagimdytomis; guṇaiḥ — savybėmis.
Nepriklausomai nuo mūsų valios, kiekvieną priverčia veikti tos savybės, kurias jis įgyja dėl materialios gamtos guṇų įtakos. Todėl niekas net akimirksnį negali išbūti ko nors neveikdamas.
KOMENTARAS: Nuolatinį sielos aktyvumą sąlygoja jos pačios prigimtis, o ne ta aplinkybė, kad ji gavo kūną. Be dvasinės sielos materialus kūnas judėti negali. Kūnas – tiktai negyvas mechanizmas, kurį valdo visada aktyvi, nė akimirkai nenurimstanti dvasinė siela. Todėl ji turi atlikti gerus Kṛṣṇos sąmonės darbus, nes antraip jos veiklą lems iliuzinė energija. Sąveikaudama su materialia energija, dvasinė siela susyja su materialiom guṇom, o kad sielą nuo tokios „giminystės“ apvalytume, būtina vykdyti śāstrų nurodytas pareigas. Tačiau jei siela atlieka savo natūralią funkciją – veikia su Kṛṣṇos sąmone, kad ir ką ji bedarytų, viskas bus jai į gerą. „Śrīmad-Bhāgavatam“ (1.5.17) patvirtina tą mintį:
tyaktvā sva-dharmaṁ caraṇāmbujaṁ harer
bhajann apakvo ’tha patet tato yadi
yatra kva vābhadram abhūd amuṣya kiṁ
ko vārtha āpto ’bhajatāṁ sva-dharmataḥ
„Jeigu žmogus įsijungia į Kṛṣṇos sąmonę – net jeigu jis nevykdo śāstrų nurodytų pareigų ar deramai neatlieka pasiaukojimo tarnystės, ar net iš viso pasitraukia iš šio kelio – jis nei praranda ką nors, nei nukenčia. Tačiau ką jis laimės, tegul ir vykdydamas visus śāstrų nurodymus apsivalyti, jeigu jis neįsisąmonino Kṛṣṇos?“ Žodžiu, apsivalymo procesas reikalingas tam, kad pasiekti Kṛṣṇos sąmonės lygmenį. Todėl ir sannyāsa, ir kiekvienas kitas apsivalymo procesas turi padėti siekiant galutinio tikslo – Kṛṣṇos sąmonės, be kurios kiekvieną laimėjimą reikia laikyti nesėkme.