Septyniolikta mantra

Šis laikinas materialaus kūno drabužis mums yra neabejotinai svetimas. „Bhagavad-gītoje“ (2.20) aiškiai pasakyta, kad, materialiam kūnui suirus, gyva esybė niekur neišnyksta ir nepraranda savojo „aš“. Individuali gyvoji esybė nėra beasmenė ar neturinti pavidalo. Atvirkščiai, beformis yra materialus drabužis, nes jis įgauna išvaizdą pagal nesunaikinamos asmenybės formą. Nė viena gyva esybė pirmapradiškai nėra beformė, kaip neteisingai mano menkai apsišvietę žmonės. Ši mantra patvirtina, kad gyva esybė egzistuoja ir išnykus materialiam kūnui.

Materialiajame pasaulyje, kurdama gyvoms būtybėms įvairių tipų kūnus pagal jų polinkį tenkinti jausmus, gamta demonstruoja įstabų meistriškumą. Gyva esybė, kuriai patinka išmatų skonis, gauna išmatoms ėsti geriausiai pritaikytą kūną – kiaulės kūną. Analogiškai tie, kurie nori valgyti kitų gyvūnų mėsą ir mėgautis jų krauju, gauna tigro kūną, kuris turi tam skirtus dantis bei nagus. Tačiau žmogui neskirta valgyti mėsą, ir net pats primityviausias laukinis žmogus neturi polinkio valgyti išmatas. Žmogaus dantys pritaikyti kąsti ir kramtyti vaisius bei daržoves. Kita vertus, yra ir du iltiniai dantys, kad primityvūs žmonės, to panorėję, galėtų valgyti mėsą.

Materialus kūnas – tiek gyvulio, tiek ir žmogaus – svetimas gyvai esybei. Gyva esybė gauna vienokį ar kitokį kūną priklausomai nuo to, kokių ji nori jausminių malonumų. Evoliucionuodama gyva esybė keičia kūnus vieną po kito. Kai pasaulį buvo apsėmęs vanduo, gyva esybė buvo įgavus vandens gyvio pavidalą. Po to ji transmigravo ir iš augalo gyvybės formos virto kirmėle, iš kirmėlės – paukščiu, iš paukščio – gyvuliu, iš gyvulio – žmogumi. Tobuliausioji gyvybės forma – tai žmogus, kuris turi dvasinių žinių ir iki galo pažino tiesą. Iš šios mantros ryškėja tobulos dvasinės sąmonės požymiai: žmogus nusimeta materialųjį kūną, kuris virsta pelenais, ir jo gyvybės oras įsilieja į amžiną oro visumą. Gyvos būtybės organizmas funkcionuoja, cirkuliuojant jame įvairių rūšių oro srovėms, kurios vadinamos bendru prāṇa-vāyu vardu. Yogai mokosi valdyti kūne judančias oro sroves. Šios praktikos dėka siela turėtų pakilti iš vieno oro ciklo į kitą, kol pasiektų brahma-randhrą, aukščiausiąjį ciklą. Pasiekęs jį, tobulas yogas gali persikelti į bet kurią norimą planetą. Šio proceso metu paliekamas vienas materialus kūnas ir pereinama į kitą. Tačiau didžiausias laimėjimas – kalbama šioje mantroje – yra gyvos esybės sugebėjimas visiškai atsikratyti materialaus kūno. Tada gyva esybė įeina į dvasinę atmosferą, kur susiformuoja visiškai kitokio tipo kūnas – dvasinis, nemarus, nekintamas.

Materialiame pasaulyje materiali gamta verčia gyvąsias esybes keisti kūnus, nes jos nori įvairiausiais būdais tenkinti jausmus. Tie norai būdingi visoms gyvybės rūšims – nuo mikrobų iki pačius tobuliausius materialius kūnus turinčių gyvų esybių – Brahmos ir pusdievių. Visos gyvos esybės turi iš materijos sudarytus skirtingos išvaizdos kūnus. Išmintingam žmogui vienovė – tai ne kūnų įvairovė, o dvasios tapatumas. Dvasinė kibirkštis – Aukščiausiojo Viešpaties neatsiejama dalelė – vienoda ir kiaulės, ir pusdievio kūne. Gyvosios esybės gauna skirtingus kūnus pagal gerus ar blogus savo darbus. Žmogaus kūnas yra palyginti tobulas ir turi aukščiausio lygio sąmonę. Pasak „Bhagavad-gītos“ (7.19), tobuliausias yra tas žmogus, kuris daugelį gyvenimų paaukojo filosofiniam pasaulio pažinimui ir galų gale atsidavė Viešpačiui. Pažinimas pasiekia kulminaciją, kai tas, kuris siekia pažinimo, prieina prie išvados, kad reikia atsiduoti Aukščiausiajam Viešpačiui, Vāsudevai. Ir jei žmogus sužino apie savo dvasinę esmę, bet nesupranta, kad gyvosios esybės tėra amžinos neatsiejamos visumos dalelės ir negali pačios tapti visuma, jis vėl nupuola į materialią atmosferą. Jis puola net ir tuo atveju, jeigu buvo susiliejęs su brahmajyoti.

Kaip sako mūsų perskaitytos mantros, transcendentinio Viešpaties kūno skleidžiamas brahmajyoti yra kupinas dvasinių kibirkščių – savo egzistenciją visiškai suvokusių individualiųjų esybių. Kartais šios gyvosios esybės užsimano jausminių malonumų ir vėl patenka į materialų pasaulį, kad taptų netikrais, nuo juslių diktato priklausančiais „viešpačiais“. Troškimas viešpatauti yra gyvosios būtybės liga, sukelta materijos, nes, pasidavusi juslinių malonumų kerams, ji transmigruoja per įvairius materialius kūnus. Noras susilieti su brahmajyoti liudija, kad žmogus dar nėra pasiekęs brandaus pažinimo. Aukščiausiąjį tobulumą pasiekti tegalima visiškai atsidavus Viešpačiui ir išsiugdžius norą dvasiškai Jam tarnauti.

Šioje mantroje gyva esybė meldžiasi, prašydama Viešpaties, kad palikus materialų kūną ir materialią erdvę jai būtų leista įžengti į dvasinę Dievo karalystę. Bhaktas prašo Viešpatį atsiminti jo darbus bei aukas, kurias jis atliko prieš jo materialiam kūnui pavirstant pelenais. Ši malda ištariama mirties valandą, gerai atsimenant praeities darbus ir suvokiant galutinį tikslą. Žmogus, kurį visiškai valdo materiali gamta, prisimena savo blogus darbus, padarytus, kol egzistavo jo materialus kūnas, ir todėl po mirties gauna kitą materialų kūną. „Bhagavad-gītā“ (8.6) patvirtina šią tiesą:

„Kokį būvį žmogus atmena, palikdamas savo kūną, o Kuntī sūnau, tokį, be abejonės, jis ir pasiekia.“ Taigi mirštančios gyvos būtybės polinkiai kartu su sąmone pereina į kitą gyvenimą.

Skirtingai nuo gyvūnų, kurių sąmonė yra primityvi, mirštantis žmogus atsimena, ką padarė praeityje, ir jo atmintyje tarsi sapnai iškyla įvairūs vaizdiniai. Todėl žmogaus sąmonėje kunkuliuoja materialūs troškimai, ir jis negali įgyti dvasinio kūno bei patekti į dvasinę karalystę. O bhaktai, su atsidavimu tarnaudami Viešpačiui, išsiugdo meilės Dievui jausmą. Jeigu mirties valandą bhaktas ir neatsimena tarnavimo Dievui, Viešpats jo neužmiršta. Šia malda norima priminti Viešpačiui bhakto aukas, tačiau ir be priminimo Viešpats neužmiršta Savo tyro bhakto atsidavimo tarnystės.

Apie Savo artimus ryšius su bhaktais Viešpats pasakoja ir „Bhagavad-gītoje“ (9.30–34): „Net jei žmogus yra padaręs pačių bjauriausių darbų, tačiau atsidavęs Man tarnauja, jį reikėtų laikyti šventuoju, kadangi jo siekiai teisingi. Jis greit taps teisuoliu ir atras amžiną ramybę. O Kuntī sūnau, drąsiai skelbk, kad Mano bhaktas niekada nepražus. O Pṛthos sūnau, tie, kurie rado prieglobstį Manyje, tegu tai ir žemos kilmės žmonės – moterys, vaiśyai [prekijai] ar śūdros [darbininkai], tikrai pasieks aukščiausiąjį tikslą. O ką jau kalbėti apie teisiuosius brāhmaṇus, bhaktus ir šventuosius karalius. Todėl, patekęs į šį laikiną, kančių perpildytą pasaulį, su meile tarnauk Man. Visada mąstyk apie Mane, tapk Mano bhaktu, lenkis Man ir garbink Mane. Visiškai pasinėręs į Mane, tu tikrai ateisi pas Mane.“

Śrīla Bhaktivinoda Ṭhākura taip aiškina šiuos posmus: „Bhaktas, einantis teisingu šventųjų keliu, yra vertas palankaus mūsų nusiteikimo jo atžvilgiu net ir tuo atveju, jeigu mums atrodys, kad jis yra su-durācāraḥ, lengvabūdis. Pasistenkime suprasti, ką iš tikrųjų reiškia žodis su-durācāraḥ. Sąlygotai sielai tenka atlikti dvejopas funkcijas, būtent: rūpintis kūnu ir pažinti save. Socialinė padėtis, intelektualinis lygis, švara, asketiškumas, maitinimasis ir kova dėl būvio – visa tai yra rūpinimasis kūnu. O dėl savęs pažinimo pareigos, tai žmogus atlieka ją, su atsidavimu tarnaudamas Viešpačiui. Šias dvi skirtingas funkcijas reikėtų vykdyti lygia greta, nes sąlygota siela negali nesirūpinti savo kūnu. Tačiau kuo daugiau su atsidavimu tarnaujama Viešpačiui, tuo mažiau tenka rūpintis kūnu. Kol žmogus nepasiekia tam tikro atsidavimo tarnystės lygio, visada egzistuoja galimybė, kad atsitiktinai gali pasireikšti jo žemiški bruožai, tačiau pažymėtina, kad tai laikinas reiškinys, nes Viešpaties malone tokie trūkumai netrukus bus įveikti. Todėl atsidavimo tarnystė – vienintelis teisingas kelias. Kai žmogus stoja į teisingą kelią, net ir netikėtai išryškėjęs koks nors žemiškas bruožas nesustabdys savęs pažinimo pažangos.“

Impersonalistai neigia šiuos atsidavimo tarnystės privalumus, nes jie yra prisirišę prie Viešpaties brahmajyoti aspekto. Kaip teigiama ankstesnėse mantrose, jie negali prasiskverbti pro brahmajyoti, kadangi netiki Dievo Asmens egzistavimu. Juos labiausiai domina žaidimas žodžiais bei loginių konstrukcijų kūrimas. Taigi dvyliktasis „Bhagavad-gītos“ skyrius (12.5) teigia, kad impersonalistai dirba beprasmį darbą.

Visos šioje mantroje paminėtos galimybės yra lengvai pasiekiamos, nuolat palaikant ryšį su Absoliučiosios Tiesos asmenišku aspektu. Atsidavimo tarnystę Viešpačiui iš esmės sudaro devynios transcendentinės veiklos formos: 1) pasakojimų apie Viešpatį klausymasis, 2) Viešpaties šlovinimas, 3) Viešpaties atsiminimas, 4) tarnavimas Viešpaties lotoso pėdoms, 5) Viešpaties garbinimas, 6) maldos Viešpačiui, 7) tarnystė Viešpačiui, 8) draugystė su Viešpačiu ir 9) visa ko aukojimas Viešpačiui. Šie devyni atsidavimo tarnystės metodai – tiek visi kartu, tiek kiekvienas atskirai – padeda bhaktui palaikyti nuolatinį kontaktą su Dievu, todėl ir mirties valandą bhaktas lengvai atsimena Viešpatį. Daug didžių bhaktų pasiekė tobulumą, taikydami netgi vieną iš šių metodų: 1) „Śrīmad-Bhāgavatam“ herojus Mahārāja Parīkṣitas patyrė sėkmę, klausydamasis pasakojimų apie Viešpatį, 2) „Śrīmad-Bhāgavatam“ pasakotojas Śukadeva Gosvāmis pasiekė tobulumą, šlovindamas Viešpatį, 3) Akrūra norimą tikslą pasiekė, melsdamasis Viešpačiui, 4) Prahlāda Mahārāja – atsimindamas Jį, 5) Pṛthu Mahārāja – garbindamas Viešpatį, 6) sėkmės deivė Lakṣmī – tarnaudama Viešpaties lotoso pėdoms, 7) Hanumānas – asmeniškai tarnaudamas Viešpačiui, 8) Arjuna – draugaudamas su Viešpačiu ir 9) Mahārāja Bali – paaukojęs Viešpačiui viską, kas jam priklausė.

Iš tikrųjų ši ir beveik visos kitos Vedų himnų mantros glausta forma pateikiamos „Vedānta-sūtroje“, o „Śrīmad-Bhāgavatam“ jos aiškinamos žymiai plačiau. „Śrīmad-Bhāgavatam“ – tai brandus Vedų išminties medžio vaisius. Ši mantra paimta iš „Śrīmad- Bhāgavatam“. Tai yra vienas iš Śukadevos Gosvāmio atsakymų į Mahārājos Parīkṣito klausimą jų pokalbio pradžioje. Mokslo tiesų apie Dievą klausymasis ir jų atkartojimas yra svarbiausieji atsidavimo tarnystės principai. Mahārāja Parīkṣitas išklausė visą „Śrīmad-Bhāgavatam“, kurią persakė Śukadeva Gosvāmis. Mahārāja Parīkṣitas klausinėjo Śukadevos, nes Śukadeva Gosvāmis buvo didžiausias dvasinis mokytojas iš visų to meto yogų ir transcendentalistų.

„Kokia kiekvieno žmogaus priedermė, ir ypač mirties valandą?“ – toks buvo svarbiausias Mahārājos Parīkṣito klausimas, ir Śukadeva Gosvāmis atsakė:

„Kiekvienas, kuris nori atsikratyti nerimo, turi nuolat klausytis pasakojimų apie Dievo Asmenį, atsiminti ir šlovinti tą, kuris pašalina visus sunkumus, yra aukščiausias visa ko valdovas ir visų gyvų esybių Supersiela.“ (SB 2.1.5)

Vadinamosios žmonių visuomenės atstovai paprastai naktį miega arba lytiškai santykiauja, o dieną dirba dėl pinigų arba vaikšto po parduotuves ir perka, kas reikalinga šeimai. Žmonėms nelieka laiko nei kalbėti, nei klausti apie Dievo Asmenį. Jie visaip neigia Dievo egzistavimą – visų pirma, apskelbę Jį beasmeniu, t. y. bejausmiu. Tačiau Vedų raštai – Upaniṣados, „Vedānta-sūtra“, „Bhagavad-gītā“ ir „Śrīmad-Bhāgavatam“ – sako, kad Viešpats yra jaučianti būtybė, viršesnė už visas kitas gyvas esybes. Šlovingi Jo žygiai tapatūs Jam Pačiam. Todėl nėra prasmės švaistyti laiką ir dalyvauti pokalbiuose apie politikų materialistų ar vadinamųjų visuomenės didžiūnų veiklą, kuri neverta nė nudilusio skatiko. Reikėtų taip sutvarkyti savo gyvenimą, kad kiekviena sekundė būtų paaukota dievotiems darbams. „Śrī Īśopaniṣada“ kaip tik ir skatina mus tokiai veiklai.

Jeigu žmogus su atsidavimu netarnauja Viešpačiui, ką jis atsimins mirties valandą, kai jam teks atsisveikinti su savo kūnu? Kaip jis melsis visagaliui Viešpačiui, prašydamas neužmiršti jo aukų? Aukotis reiškia nepaisyti savo jutimų reikalavimų. Užimdamas jutimus tarnyste Viešpačiui, žmogus turi mokytis šio meno visą gyvenimą. Tada, mirties valandą, jis galės pasinaudoti savo pastangų vaisiais.