No edit permissions for Lithuanian

Aštuoniolikta mantra

agne naya supathā rāye asmān
viśvāni deva vayunāni vidvān
yuyodhy asmaj juhurāṇam eno
bhūyiṣṭhāṁ te nama-uktiṁ vidhema

agne — o Viešpatie, galingas kaip ugnis; naya — vesk; supatha — teisingu keliu; raye — kad ateitume pas Tave; asmān — mus; viśvāni — visus; deva — o Viešpatie; vayunāni — veiksmus; vidvān — pažįstantis subjekte; yuyodhi — malonėk pašalinti; asmat — mūsų; juhurāṇam — visas kliūtis kelyje; enaḥ — visas ydas; bhūyiṣṭhām — gausias; te — Tau; namaḥ-uktim — nuolankumo kupinus žodžius; vidhema — aš sakau.

O Viešpatie, galingas kaip ugnis, visagali. Su didžiausia pagarba puolu Tau po kojų. O Viešpatie, veski mane teisingu keliu, kad ateičiau pas Tave. Kadangi Tu žinai viską, ką esu padaręs praeityje, išvaduoki mane nuo praeities nuodėmių pasekmių – tenebus man kliūčių tobulėti.

Atsiduodamas Viešpačiui ir melsdamas Jo nepriežastinės malonės, bhaktas gali eiti į priekį savęs pažinimo keliu. Šioje mantroje į Viešpatį kreipiamasi kaip į ugnį, nes Jis gali pelenais paversti viską, taip pat ir Jam atsidavusios sielos nuodėmes. Ankstesnėse mantrose jau buvo kalbėta, kad Dievo Asmuo yra tikrasis ir aukščiausias Absoliuto aspektas. O Jo beasmenio brahmajyoti aspektas – tai akinančios šviesos skraistė, gaubianti Jo veidą. Karminė veikla, arba karma-kāṇḍa, – tai žemiausia savęs pažinimo forma. Kai karminė veikla nors truputį nukrypsta nuo Vedų nustatytų reguliatyviųjų principų, ji virsta vikarma – veikla, priešinga paties veikiančiojo interesams. Iliuzijos suklaidinta gyvoji esybė atlieka tokią veiklą dėl jausminių malonumų, ir jos veiksmai tampa kliūtimi savęs pažinimo kelyje.

Pažinti save tegalima turint žmogaus, o ne kitokią gyvybės formą. Yra net 8 400 000 rūšių arba gyvybės formų, iš kurių tik žmogus, išauklėtas pagal brahmaniškosios kultūros normas, turi galimybę pažinti Transcendenciją. Brahmaniškoji kultūra – tai visų pirma teisingumas, jausmų valdymas, savitramda, paprastumas, geras išmanymas ir visiškas tikėjimas Dievu. Tai neturi nieko bendra su didžiavimusi savo aukšta kilme. Kaip vaikas, gimęs gydytojo šeimoje, turi geresnes galimybes tapti gydytoju, taip ir vaikas, gimęs brāhmaṇo šeimoje, turi geresnes galimybes tapti brāhmaṇu. Tačiau toks aukštos kilmės pranašumas dar ne viskas – būtina pačiam išsiugdyti brāhmaṇo ypatybes. Kai tik brāhmaṇo sūnus ima didžiuotis savo kilme ir neigti būtinumą ugdyti brāhmaṇo ypatybes, jis bemat degraduoja ir išklysta iš savęs pažinimo kelio, o misija, kuri gulė ant jo pečių, jam gimus žmogumi, lieka neįgyvendinta.

„Bhagavad-gītoje“ (6.41–42) Viešpats patikina, kad yoga-bhraṣṭos ar išklydusios iš savęs pažinimo kelio sielos turi galimybę pasitaisyti, kai gimsta dorų brāhmaṇų ar turtingų prekijų šeimose. Tokia kilmė sudaro daugiau galimybių pažinti save. Tačiau jei iliuzijos paveiktas žmogus ima tuo piktnaudžiauti, jis praleidžia puikią progą, kurią jam suteikė visagalis Viešpats.

Reguliatyviųjų principų laikymasis padeda žmogui pakilti nuo karminės veiklos lygio iki transcendentinio žinojimo. Po daugybės gimimų pasiekęs transcendentinio žinojimo lygmenį, žmogus visiškai atsiduoda Viešpačiui ir tampa tobulas. Toks yra įprastas tobulėjimo kelias. Tačiau tas, kuris iš pat pradžių atsiduoda Viešpačiui ir tarnauja Jam, kaip rekomenduoja ši mantra, iš karto įveikia visas palaipsnio tobulėjimo stadijas. Kaip nurodoma „Bhagavad-gītoje“ (18.66), Viešpats išsyk ima globoti atsidavusią sielą ir išlaisvina ją nuo nuodėmių pasekmių. Karma-kāṇḍos praktikoje yra labai daug nuodėmingų veiksmų. Jñāna-kāṇḍos, filosofinio tobulėjimo, kelyje nusidedama mažiau. Tuo tarpu atsidavimo tarnystės Viešpačiui, arba bhakti, praktikoje galimybių nusidėti beveik nėra. Viešpaties bhaktas išsiugdo ne tik brāhmaṇo, bet ir pačias tauriausias Paties Viešpaties ypatybes. Bhaktas nebūtinai turi būti gimęs brāhmaṇų šeimoje – jis savaime įgyja patyrusio, turinčio teisę atlikti aukas brāhmaṇo ypatybes. Tokia yra Viešpaties visagalybė. Gimusį brāhmaṇo šeimoje žmogų Jis gali padaryti tokiu pat puolusiu, koks yra šunėdis iš žemiausių kastų, o žemos kilmės šunėdį gali iškelti iki patyrusio brāhmaṇo lygio – tereikia, kad šis su atsidavimu tarnautų Viešpačiui.

Visagalis Viešpats glūdi visų širdyse, todėl Savo nuoširdiems bhaktams nurodo, kaip išeiti į teisingą kelią. Tokius nurodymus Jis duoda net tada, kai mes trokštame visai ko kito. Ypač Dievas globoja bhaktus. O visiems kitiems Jis leidžia veikti savo pačių atsakomybe. Tačiau bhaktui Viešpats vadovauja ir padeda niekada nesuklysti. „Śrīmad-Bhāgavatam“ (11.5.42) pasakyta:

sva-pāda-mūlaṁ bhajataḥ priyasya
tyaktānya-bhāvasya hariḥ pareśaḥ
vikarma yac cotpatitaṁ kathañcid
dhunoti sarvaṁ hṛdi sanniviṣṭaḥ

„Viešpats labai maloningas Savo bhaktui, kuris visiškai atsidavė Jo lotoso pėdoms, ir net tada, kai jis susipainioja vikarmos pinklėse (veikia priešingai, negu nurodo Vedos), Viešpats, būdamas bhakto širdyje, tučtuojau ištaiso jo padarytas klaidas, nes Viešpačiui Jo bhaktai labai brangūs.“

Šioje „Śrī Īśopaniṣados“ mantroje bhaktas meldžiasi Viešpačiui, kuris yra Jo širdyje, ir prašo Jo ištaisyti klaidas. Klysti žmogiška. Sąlygota siela labai dažnai suklysta, ir vienintelė patikima priemonė išvengti tokių netikėtų nuodėmių – nusilenkti Viešpaties lotoso pėdoms ir atsiduoti Jam, kad Jis nurodytų, kaip nepakliūti į tokius spąstus. Viešpats globoja Jam visiškai atsidavusias sielas, todėl, atsidavus Viešpačiui ir paklūstant Jo nurodymams, išsisprendžia visos problemos. Šie nurodymai pasiekia nuoširdų bhaktą dviem keliais: per šventus žmones, šventraščius bei dvasinį mokytoją ir per Patį Viešpatį, glūdintį kiekvieno širdyje. Taip bhaktas įgyja tobulą Vedų žinojimą ir tampa visapusiškai apsaugotas.

Vedų žinios transcendentinės, ir jų negalima gauti tais metodais, kokiais paprastai naudojamasi, siekiant mokslo. Perprasti Vedų mantras padeda Viešpaties ir dvasinio mokytojo malonė (yasya deve parā bhaktir yathā deve tathā gurau). Jei žmogus suranda tikro dvasinio mokytojo prieglobstį, vadinasi, jis patyrė Viešpaties malonę. Viešpats apsireiškia bhaktui dvasinio mokytojo pavidalu. Taigi dvasinis mokytojas, Vedų nurodymai ir Pats Viešpats, glūdintis bhakto širdyje, teikia bhaktui nurodymus ir būtiniausią paramą. Todėl bhaktui negresia pavojus vėl nupulti į materialios iliuzijos liūną. Jis gerai apsaugotas ir tikrai pasieks aukščiausią tobulumą. Šioje mantroje apie bhakto tobulėjimo kelią tėra trumpai užsiminta, o „Śrīmad-Bhāgavatam“ (1.2.17–20) kalba apie tai plačiau:

„Viešpaties šlovinimas giesmėmis ir tų giesmių klausymasis savaime yra pamaldus darbas. Viešpats visoms gyvoms būtybėms linki gero, todėl Jis nori, kad visi klausytųsi ir giedotų apie Jo šlovę. Šlovindamas Viešpatį ir klausydamasis pasakojimų apie Jo šlovę, žmogus apsivalo nuo nepageidaujamų dalykų, ir jo atsidavimas Viešpačiui nepaprastai sutvirtėja. Sutvirtėjus atsidavimui, bhaktas įgyja brahmaniškų ypatybių, ir žemesniosios guṇos (aistra bei neišmanymas) jo nebeveikia. Atsidavimo tarnystės dėka bhaktas patiria prašviesėjimą. Jis išvysta kelią pas Viešpatį ir suvokia, kaip juo eiti. Visos abejonės išsisklaido, ir jis tampa tyras bhaktas.“

Taip Bhaktivedanta baigia komentuoti „Śrī Īśopaniṣadą“, kurioje išdėstytos tiesos, priartinančios žmogų prie Aukščiausiojo Dievo Asmens, Kṛṣṇos.

« Previous