Penkta mantra

Čia aprašyti kai kurie Aukščiausiojo Viešpaties transcendentinių darbai, kuriuos Jis atlieka nesuvokiamomis Savo galiomis. Vienas kitam prieštaraujantys posmo teiginiai pateikiami įrodyti Viešpaties galių nesuvokiamumą. „Jis vaikšto ir nevaikšto.“ Teigdami, kad vaikščiojantis negali vaikščioti, nusižengtume įprastai logikai. Tačiau, kalbant apie Dievą, ši priešprieša tėra priemonė pabrėžti Jo nesuvokiamą galybę. Žinių ribotumas neleidžia mums suderinti šių prieštaravimų, todėl mes mėginame suprasti Viešpatį, kiek tai leidžia padaryti mūsų ribotas protas. Antai māyāvādos mokyklos filosofai impersonalistai pripažįsta tik tuos Viešpaties darbus, kuriuose neišryškėja Jo, kaip asmenybės, bruožai. Asmenybinį Viešpaties aspektą jie atmeta. Tuo tarpu bhāgavatos mokyklos atstovai, grįsdami savo mokymą tobula Viešpaties koncepcija, pripažįsta, kad Jis turi nesuvokiamas galias, ir supranta, kad Viešpats yra asmenybė ir sykiu Jis beasmenis. Bhāgavatai žino, jog nepripažįstant nesuvokiamų Dievo galių, žodžiai „Aukščiausiasis Viešpats“ prarastų savo prasmę.

Jei savo akimis nematome Dievo, tai dar nereiškia, kad Viešpats neegzistuoja kaip asmenybė. „Śrī Īśopaniṣada“ paneigia tokį argumentą, teigdama, kad Viešpats yra labai toli ir sykiu labai arti. Viešpaties buveinė yra anapus materialaus dangaus, o mes netgi nemokame jo išmatuoti. Jeigu net materialus dangus yra toks neaprėpiamas, tai ką kalbėti apie dvasinį dangų, kuris yra išsidriekęs anapus materialaus? Dvasinis dangus yra be galo toli nuo materialios visatos, tai patvirtina ir „Bhagavad-gītā“ (15.6). Ir nors Viešpats labai toli, Jis gali tuojau, per sekundės dalį, atsirasti priešais mus, aplenkęs mintį ar vėją. Ir Jis yra toks greitas, kad niekas negali Jo aplenkti. Apie tai jau buvo rašyta ankstesniajame posme.

Ir vis dėlto, kai Dievo Asmuo pasirodo mums, mes Jį ignoruojame. „Bhagavad-gītoje“ (9.11) Viešpats smerkia tokį nemokšišką ignoravimą ir sako, kad, laikydami paprastu mirtinguoju, kvailiai Jį išjuokia. Jis nėra mirtingas. Kūnas, kuriuo Jis mums pasirodo, nėra materialios gamtos kūrinys. Labai dažnas vadinamasis mokslininkas teigia, kad Viešpats nužengia materialiu kūnu, kaip paprasta gyva būtybė. Nieko neišmanydami apie nesuvokiamą Viešpaties galią, tie kvailiai sulygina Jį su paprastais žmonėmis.

Dievas yra kupinas nesuvokiamų galių, todėl mūsų tarnystę Jis gali priimti per bet kurį tarpininką ir Savo Paties valia gali pertvarkyti įvairias Savo galias. Bedieviai įrodinėja, kad Viešpats apskritai negali nužengti į šį pasaulį, o jeigu nužengia, tai Jo kūnas būna sudarytas iš materialios energijos. Tačiau jeigu nesuvokiamas Viešpaties energijas pripažįstame realybe, toks argumentas neturi pagrindo. Net ir tuo atveju, jeigu Viešpats pasirodo mums kūnu, sudarytu iš materialios energijos, Jam nesunku šią energiją paversti dvasine. Kadangi energijų šaltinis vienas, jis gali panaudoti jas kaip pats to nori. Viešpats, pavyzdžiui, gali apsireikšti arcā-vigrahos, Dievybių, kurios, atrodytų, yra padirbtos iš žemės, akmens ar medžio, pavidalu. Ir nors Dievybės padirbtos iš medžio, akmens ar kokios kitos medžiagos, jos nėra stabai, kaip kad tvirtina ikonoklastai (Dievybių kulto priešininkai).

Dabartinėmis, netobulos materialios egzistencijos sąlygomis, mes nematome Aukščiausiojo Viešpaties, nes mūsų regėjimas yra netobulas. Tačiau bhaktams, trokštantiems išvysti Viešpatį materialiomis akimis, Jis suteikia tą malonę, pasirodydamas vadinamąja materialia forma, kad bhaktai galėtų Jam tarnauti. Nereikia manyti, kad bhaktai, esantys žemiausioje atsidavimo tarnystės pakopoje, garbina stabą. Jie garbina Viešpatį, kuris teikėsi pasirodyti jiems lengvai pasiekiamu pavidalu. Arcos pavidalas – tai ne stabas, padirbtas pagal garbintojo užgaidas. Šis pavidalas amžinai egzistuoja kartu su visais savo atributais. Ateistas negali to pajusti, bet nuoširdus bhaktas realiai šitai jaučia.

„Bhagavad-gītoje“ (4.11) Viešpats sako, kad Jis atsidėkoja bhaktui tiek, kiek bhaktas Jam atsiduoda. Viešpats pasilieka Sau teisę atsiskleisti ne bet kam, o tik Jam atsidavusioms sieloms. Todėl atsidavusiai sielai Jis visada lengvai pasiekiamas, o neatsidavusiai – labai tolimas, neprieinamas.

Šia proga atkreiptinas dėmesys į du svarbius žodžius, pasitaikančius apreikštuose raštuose, kai kalbama apie Viešpatį: saguṇa („su ypatybėmis“) ir nirguṇa („be ypatybių“). Žodis saguṇa visai nereiškia, kad kai Viešpats nužengia su tam tikromis ypatybėmis, kurias gali patirti mūsų jutimai, Jis turi įgyti materialų pavidalą ir paklusti materialios gamtos dėsniams. Jam nėra skirtumo tarp materialios ir dvasinės energijų, nes Jis – visų energijų šaltinis. Būdamas visų energijų valdovas, Viešpats, priešingai negu mes, niekada nepatenka jų įtakon. Materiali energija vykdo Jo valią, todėl Viešpats gali naudoti ją Savo tikslams, Pats niekada nepakliūdamas materialios energijos ypatybių įtakon. Šia prasme Jis yra nirguṇa, „be ypatybių“. Viešpats niekada nevirsta kažkokia beforme esybe, nes iš tikrųjų Jis egzistuoja amžinuoju pavidalu, Jis – pirmapradis Viešpats. Beasmenis Jo aspektas – Brahmano spindesys yra Jo Paties skleidžiami spinduliai, lygiai kaip saulės spinduliai yra saulės dievo spindesys.

Kartą šventąjį vaiką Prahlādą Mahārāją jo bedievis tėvas paklausė: „Kurgi tavo Dievas?“ Kai Prahlāda atsakė, kad Dievas yra visur, tėvas piktai sušuko: „Vadinasi, Dievas yra ir šių rūmų kolonoje?“ „Taip“, – atsakė berniukas. Tai išgirdęs bedievis karalius vienu smūgiu sudaužė netoli stovėjusią koloną į šipulius, ir tada iš jos pasirodė Viešpats Nṛsiṁha pusiau žmogaus, pusiau liūto pavidalu ir nužudė bedievį karalių. Taigi Viešpats yra visuose daiktuose, kuriuos sukūrė skirtingos Jo energijos. Norėdamas suteikti nuoširdiems bhaktams malonę, nesuvokiamų Savo galių dėka Jis gali pasirodyti bet kur. Viešpats Nṛsiṁha pasirodė iš kolonos ne todėl, kad to reikalavo ateistiškas karalius, o todėl, kad to troško Jo bhaktas Prahlāda. Ateistai negali įsakyti Viešpačiui, kad Jis pasirodytų, tačiau, norėdamas suteikti malonę Savo bhaktui, Viešpats gali apsireikšti kiekvienoje vietoje. „Bhagavad-gītoje“ (4.8) taip pat pasakyta, kad Viešpats ateina sunaikinti bedievių ir apginti tikinčiųjų. Žinoma, Viešpačiui netrūksta nei atitinkamų energijų, nei pagalbininkų, galinčių susidoroti su ateistais, bet Jam maloniau Pačiam parodyti palankumą bhaktui. Dėl to Jis įsikūnija materialiame pasaulyje. Jis nužengia, tenorėdamas parodyti prielankumą Savo bhaktams.

„Brahma-saṁhitoje“ (5.35) pasakyta, kad Govinda, pirmapradis Viešpats, Savo visiška dalimi įeina į visus daiktus. Jis įeina į visatą ir į kiekvieną jos atomą. Virāṭ pavidalu Jis esti anapus visų daiktų, o kaip antaryāmī Jis yra visuose daiktuose. Kaip antaryāmī Jis stebi viską, kas vyksta, o kaip karma-phala atlygina mums už mūsų darbus. Mes galime ir užmiršti, ką esame padarę ankstesniuose gyvenimuose, tačiau Viešpats yra mūsų veiksmų liudininkas, tad mūsų veiksmų rezultatai niekur nepradingsta ir mums tenka patirti jų padarinius.

Iš tikrųjų be Dievo niekas kitas ir neegzistuoja – Jis esti visa ko viduje ir anapus visko. Viskas yra Jo energijų apraiškos, kaip kad iš ugnies sklindančios šiluma ir šviesa. Taip skirtingos Viešpaties energijos sudaro vienovę. Ir nors egzistuoja vienovė, viskas, kas be galo mažoms, neatsiejamoms Viešpaties dalelėms – gyvosioms esybėms teikia ribotą džiaugsmą, Viešpaties Asmenybei teikia beribį džiaugsmą.