Aštunta mantra

Šis posmas aprašo transcendentinį ir amžiną Absoliučiojo Dievo Asmens pavidalą. Aukščiausiasis Viešpats nėra impersonalus, Jis turi transcendentinį pavidalą, kuris nė kiek nepanašus į materialaus pasaulio pavidalus. Šiame pasaulyje gyvų esybių pavidalus, t. y. kūnus, sukuria materialioji gamta, ir jie funkcionuoja kaip bet kuris kitas materialus mechanizmas. Anatomijos požiūriu, materialus kūnas yra mechaninė struktūra su venomis ir kitkuo, tuo tarpu transcendentinis Aukščiausiojo Viešpaties kūnas neturi nieko panašaus į venas. Šioje mantroje aiškiai pasakyta, kad Jis – neįkūnytas, o tai reiškia, kad Jo kūnas nesiskiria nuo sielos. Priešingai negu mes, Jis nepriverstas gauti kūną, nes gamtos dėsniai Jam negalioja. Materijos nelaisvėje esanti siela skiriasi nuo kūno ir proto – grubaus ir subtilaus savo apvalkalų. Tačiau Aukščiausiajam Viešpačiui skirtumai tarp Jo Paties, Jo kūno ir proto neegzistuoja. Jis – tobula visuma. Jo protas, kūnas ir Jis Pats sudaro vienovę.

Lygiai taip pat Aukščiausiasis Viešpats aprašomas ir „Brahma- saṁhitoje“ (5.1). Čia Jis apibūdinamas kaip sac-cid-ānanda-vigraha. Tai reiškia, kad Jis yra amžinas ir Savo Asmenyje visiškai įkūnija transcendentinę būtį, žinias ir palaimą. Todėl Jam nereikia turėti atskirus kūną ir protą, kaip kad mums materialiame pasaulyje. Vedų raštai aiškiai nurodo, kad transcendentinis Viešpaties kūnas ir mūsų kūnai yra visiškai nepanašūs vienas į kitą, todėl kartais Jis apibūdinamas kaip neturintis pavidalo. Čia turima galvoje, kad Jo pavidalas ne toks, kaip mūsų, ir kad Jo pavidalo mes negalime suvokti. Toliau „Brahma-saṁhitoje“ (5.32) sakoma, kad visi Jo organai gali pakeisti vienas kitą. Tai reiškia, kad Viešpats gali vaikščioti rankomis, imti daiktus kojomis, matyti delnais ir pėdomis, valgyti akimis ir pan. Śruti-mantrose taip pat pasakyta, kad nors Viešpaties rankos ir kojos ne tokios, kaip mūsų, Jis vis dėlto turi rankas ir kojas, kuriomis priima mūsų aukas ir bėga greičiau už visus. Šie teiginiai patvirtinami šioje, aštuntoje mantroje žodžiu śukram (visagalis).

Garbinti skirtas Viešpaties pavidalas (arcā-vigraha), kurį šventyklose instaliuoja autoritetingi Viešpatį patyrę ācāryai, taip pat nesiskiria nuo pirminio Viešpaties pavidalo. Apie tai kalba septintoji mantra. Pirminis Viešpaties pavidalas yra Śrī Kṛṣṇa. Śrī Kṛṣṇa išsiplečia į begalinę daugybę pavidalų – tokių, kaip Baladeva, Rāma, Nṛsiṁha, Varāha ir kt. Visi šie pavidalai – vienas ir tas pats Dievo Asmuo. Šventyklose garbinama arcā-vigraha irgi yra Viešpaties ekspansija. Garbinant arcā-vigrahą, Viešpats akimoju tampa pasiekiamas ir Savo visagalės energijos dėka priima bhakto tarnystę. Viešpaties arcā-vigraha apsireiškia prašant ācāryams, šventiems mokytojams, ir, padedant visagalei Viešpaties energijai, ji visu kuo atstoja Patį Viešpatį. Kvaili žmonės, nesusipažinę su „Śrī Īśopaniṣada“ arba kitų śruti-mantrų mokymu, mano, kad tyrų bhaktų garbinama arcā-vigraha yra sudaryta iš materijos elementų. Kvailiems žmonėms ar kaniṣṭha-adhikāriams, neturintiems tobulo matymo, šis pavidalas atrodo materialus, tačiau jie nežino, kad visagaliui ir visa žinančiam Viešpačiui nieko nereiškia panorėjus materiją paversti dvasia, o dvasią – materija.

„Bhagavad-gītoje“ (9.11–12) Viešpats apgailestauja, kad žmonės yra taip degradavę ir jų žinios tokios menkos, jog laiko Viešpaties kūną materialiu vien dėl to, kad Viešpats nužengia į šį pasaulį žmogaus pavidalu. Tokie menkai išprusę žmonės nieko nežino apie Viešpaties visagalybę. Todėl spekuliatyviesiems mąstytojams Viešpats iki galo neatsiskleidžia. Pažinti Viešpatį žmogus gali tik tiek, kiek Jam atsiduoda. O nupuola gyvosios esybės todėl, kad užmiršo savo ryšį su Dievu.

Šioje bei kitose Vedų mantrose aiškiai pasakyta, kad Viešpats nuo neatmenamų laikų teikia gyvajai esybei visas gėrybes. Kai gyva būtybė ko nors nori, Viešpats, atsižvelgdamas į tai, kiek ji to verta, suteikia jai trokštamą dalyką. Jeigu žmogus nori būti teisėjas aukščiausiajame teisme, jam reikalinga ne tik kvalifikacija, bet ir tam tikrų instancijų, suteikiančių aukščiausiojo teismo teisėjo titulą, sutikimas. Norint užimti postą, vien kvalifikacijos nepakanka – į jį būtinai turi paskirti tam tikros aukštesnės instancijos. Panašiai ir Viešpats dovanoja gyvosioms esybėms laimės tiek, kiek jos vertos, tačiau kad būtum apdovanotas, vien dorybių nepakanka – reikalinga dar Viešpaties malonė.

Gyvoji būtybė paprastai nežino, ko prašyti Viešpaties ir kokios padėties siekti. Tačiau kai gyva būtybė suvokia savo prigimtinę padėtį, ji ima prašyti, kad jai būtų suteikta galimybė transcendentiškai bendrauti su Viešpačiu ir tarnauti Jam su transcendentine meile. Deja, veikiamos materialios gamtos, gyvosios būtybės prašo daugelio kitų dalykų. „Bhagavad-gītā“ (2.41) jų galvoseną vadina išsišakojusiu ar išsklaidytu intelektu. Dvasinis intelektas yra vientisas, o pasaulietiškas – daugialypis. „Śrīmad-Bhāgavatam“ pasakyta, kad tie, kurie susižavėjo laikinomis išorinės energijos grožybėmis, užmiršta apie tikrąjį gyvenimo tikslą – grįžimą atgal pas Dievą. Užmiršęs apie tai, žmogus kuria įvairius planus bei projektus ir taip mėgina išspręsti savo problemas, bet tai yra tas pat, kaip kramtyti tai, kas jau buvo sukramtyta. Tačiau Viešpats gailestingas: Jis nekliudo užsimiršusiai gyvai esybei ir leidžia jai eiti savo keliu. Šioje „Śrī Īśopaniṣados“ mantroje vartojamas labai taiklus žodis yāthātathyataḥ, nurodantis, kad Viešpats atlygina gyvai esybei pagal jos norus. Jeigu gyva būtybė nori patekti į pragarą, Viešpats jai netrukdo, o jeigu ji nori sugrįžti atgal pas Dievą, Jis jai padeda.

Dievas šioje mantroje aprašomas kaip paribhūḥ, visų didžiausias. Niekas Jam neprilygsta ir Jo nepranoksta. Kitos gyvos būtybės čia vadinamos elgetomis, prašinėjančiais Viešpaties įvairių gėrybių. Viešpats duoda gyvosioms esybėms to, ko jos trokšta. Jei gyvos esybės prilygtų Viešpačiui savo galybe, t. y. būtų visa žinančios arba visagalės, jos neprašytų iš Viešpaties nieko, netgi vadinamojo išsivadavimo. Tikrasis išsivadavimas – tai sugrįžimas atgal pas Dievą. Impersonalistų įsivaizduojamas išsivadavimas yra mitas, ir kol elgeta neatgaus dvasinio proto ir nesuvoks savo prigimtinės padėties, tol jis per amžius prašys išmaldos savo jausmams patenkinti.

Tik Aukščiausias Viešpats yra Pats Sau pakankamas. Kai prieš 5 000 metų Viešpats Kṛṣṇa nužengė į žemę, visi Jo darbai bylojo, kad Jis yra Dievo Asmuo. Vaikystėje Jis nukovė daugybę galingų demonų, tokių, kaip Aghāsura, Bakāsura ir Śakaṭāsura, ir negalėtume teigti, kad šią galią Jis įgijo didžiulėmis pastangomis. Viešpats pakėlė Govardhano kalną, nors niekad nesitreniravo kilnoti sunkumus. Jis šoko su gopėmis, nekreipdamas dėmesio į socialinius susitarimus, ir nesulaukė jokių priekaištų. Nors gopės mylėjo Kṛṣṇą kaip aistringos meilužės, jų ir Kṛṣṇos savitarpio santykius šlovino net Viešpats Caitanya, kuris buvo reiklus sannyāsis ir griežtai laikėsi disciplinos reikalavimų. „Śrī Īśopaniṣada“ dar vadina Viešpatį śuddham (antiseptiniu) ir apāpa-viddham (profilaktiniu), arba tyru ir nesutepamu. Jis antiseptinis ta prasme, kad Jam prisilietus prie užteršto daikto, daiktas tampa švarus. Žodis „profilaktinis“ nurodo bendravimo su Juo galią. „Bhagavad- gītoje“ (9.30–31) pasakyta, kad iš pradžių bhaktas gali atrodyti sudurācāra – nederamai besielgiančiu žmogumi, tačiau jį reikia laikyti tyru, nes jis eina teisingu keliu. Toks yra bendravimo su Viešpačiu „profilaktinis“ poveikis. Viešpats taip pat yra apāpa- viddham. Tai reiškia, kad Jo negali sutepti nuodėmė. Kitąsyk gali atrodyti, kad Jis nusideda, tačiau visi Jo veiksmai yra grynas gėris, nes Jis negali užsitraukti nuodėmės. Bet kokiomis aplinkybėmis Jis lieka tyriausiasis, śuddham, todėl dažnai yra lyginamas su saule. Saulė išgarina drėgmę daugelyje vietų, kur žemė užteršta, bet pati lieka švari. Iš tikrųjų ji turi sterilizuojančių ypatybių ir išvalo didžiausius nešvarumus. Jeigu net saulė, kuri yra materialus objektas, tokia galinga, tai galime įsivaizduoti, kokia stipri visagalio Viešpaties apvalomoji jėga.