TEXTS 37-38
yady apy ete na paśyanti
lobhopahata-cetasaḥ
kula-kṣaya-kṛtaṁ doṣaṁ
mitra-drohe ca pātakam
kathaṁ na jñeyam asmābhiḥ
pāpād asmān nivartitum
kula-kṣaya-kṛtaṁ doṣaṁ
prapaśyadbhir janārdana
yadi — jeigu; api — netgi; ete — jie; na — ne; paśyanti — mato; lobha — godumo; upahata — apimtos; cetasaḥ — jų širdys; kula-kṣaya — žudant šeimą; kṛtaṁ — padarytą; doṣam — kaltę; mitra-drohe — susivaidijus su draugais; ca — taip pat; pātakam — atoveikį už nuodėmes; katham — kodėl; na — ne; jñeyam — turėtų būti žinoma; asmābhiḥ — mums; pāpāt — dėl nuodėmių; asmāt — šių; nivartitum — nustoti; kula-kṣaya — dinastijos naikinimą; kṛtam — atliktas; doṣam — nusikaltimas; prapaśyadbhiḥ — tų, kurie gali matyti; janārdana — o Kṛṣṇa.
O Janārdana, nors šiems godumo apakintiems žmonėms ir neatrodo, kad šeimos narių žudymas ir vaidai su draugais – nuodėmė, kodėl mes, suvokiantys, kad naikinti šeimą – nusikaltimas, turėtume atlikti tokius nuodėmingus darbus?
KOMENTARAS: Kṣatriyas, iškviestas varžovo, negali atsisakyti kovos ar lošimo. Sąlygojamas savo padėties, Arjuna negalėjo nesikauti, nes jam metė iššūkį Duryodhanos pusė. Arjuna mano, kad priešininkas ko gero apako ir nesuvokia pražūtingo iššūkio pasekmių. Tačiau jis aiškiai numano, kuo visa tai baigsis, ir negali priimti iššūkio. Įsipareigojimai saisto tik tada, kai jų pasekmės geros, bet kai pasekmės blogos, jie negalioja. Pasvėręs visus „už“ ir „prieš“, Arjuna nusprendžia nesikauti.