TEXT 41
saṅkaro narakāyaiva
kula-ghnānāṁ kulasya ca
patanti pitaro hy eṣāṁ
lupta-piṇḍodaka-kriyāḥ
saṅkarah — tie nepageidaujami vaikai; narakāya — paverčia gyvenimą pragaru; eva — tikrai; kula-ghnānām — giminės naikintojams; kulasya — giminės; ca — taip pat; patanti — patiria nuopuolį; pitaraḥ — protėviai; hi — tikrai; eṣām — jų; lupta — nutraukus; piṇḍa — maisto aukų; udaka — ir vandens; kriyāḥ — atnašavimą.
Pagausėjus nepageidaujamų palikuonių, pragaru virsta visos giminės ir jos papročių laužytojų gyvenimas. Tokių pagedusių šeimų protėviai patiria nuopuolį, nes maisto ir vandens aukos jiems daugiau nebeatnašaujamos.
KOMENTARAS: Pagal karminės veiklos taisykles periodiškai reikia aukoti maistą bei vandenį šeimos protėviams. Auka įvyksta, jei pagarbinamas Viṣṇu, nes valgant Jam paaukoto maisto likučius galima visiškai išvengti nuodėmingų veiksmų pasekmių. Kartais protėviai kenčia įvairių nuodėmių atoveikį, o kartais kai kurie jų negali gauti net grubaus materialaus kūno ir taip priversti pasilikti subtiliuose kūnuose tampa vaiduokliais. Tačiau ainiai, pasotinę protėvius prasādam maisto likučiais, išgelbėja juos nuo vaiduokliško gyvenimo ir kitokių apgailėtinų egzistavimo formų. Tokia pagalba protėviams – tai giminės tradicija, ir tie, kurie su pasiaukojimu netarnauja Viešpačiui, turi atlikti šiuos ritualus. Bhaktui tai nėra būtina. Šimtus tūkstančių protėvių nuo visokiausių negandų galima išvaduoti tiesiog atliekant pasiaukojimo tarnystę. Bhāgavatam (11.5.41) tvirtinama:
devarṣi-bhūtāpta-nṛṇāṁ pitṝṇāṁ
na kiṅkaro nāyam ṛṇī ca rājan
sarvātmanā yaḥ śaraṇaṁ śaraṇyaṁ
gato mukundaṁ parihṛtya kartam
„Kas rado prieglobstį prie Mukundos, dovanojančio išsivadavimą, lotosinių pėdų, atsisakė visų pasaulietinių įsipareigojimų ir pasirinko šį kelią su didžiu rimtumu, tas nebeturi nei pareigų, nei skolų, nei įsipareigojimų pusdieviams, išminčiams, gyvosioms esybėms, šeimos nariams, žmonijai ar protėviams.“ Pasiaukojimo tarnystės Aukščiausiajam Dievo Asmeniui atlikimas savaime išpildo visus įsipareigojimus.