TEXT 54

KOMENTARAS: Suvokti Kṛṣṇą galima tiktai su pasiaukojimu Jam tarnaujant ir į nieką kitą nenukrypstant. Šiame posme Jis Pats aiškiai išsako tą mintį, kad neturintys įgaliojimų komentatoriai, kurie bando suvokti „Bhagavad-gītą“ spekuliatyviais samprotavimais, žinotų tuščiai gaištą laiką. Niekas negali suvokti Kṛṣṇos ar to, kaip Jis, apsireiškęs Savo tėvams keturrankiu pavidalu, netrukus atsimainė į dvirankį. Neįmanoma to suvokti studijuojant Vedas arba filosofuojant. Todėl čia aiškiai sakoma, kad niekas negali Jo pamatyti arba suvokti tuos dalykus. Tačiau turintys didžiulę patirtį Vedų literatūros tyrinėtojai labai daug sužino apie Kṛṣṇą iš Vedų raštų. Autoritetingoje literatūroje pateikta daug taisyklių, ir kas nori suprasti Kṛṣṇą, turi jų laikytis. Rūsti askezė gali būti atliekama pagal tas taisykles. Pavyzdžiui, galima pasninkauti per Janmāṣṭamį (Kṛṣṇos apsireiškimo dieną) ir per Ekādaśį (vienuoliktą dieną po mėnulio jaunaties ir vienuoliktą dieną po mėnulio pilnaties). Kalbant apie šalpą, aišku, kad ji skirtina Kṛṣṇos bhaktams, pasiaukojamai Jam tarnaujantiems ir skleidžiantiems Kṛṣṇos filosofiją arba Kṛṣṇos sąmonę visame pasaulyje. Kṛṣṇos sąmonė – tai žmonijos palaiminimas. Rūpa Gosvāmis pripažino Viešpatį Caitanyą pačia labdaringiausia asmenybe, nes Jis dosniai dalijo žmonėms meilę Kṛṣṇai, kurią taip sunku pelnyti. Taigi jei žmogus aukoja tam tikrą pinigų sumą Kṛṣṇos sąmonę skleidžiantiems žmonėms, jo teikiama labdara, skirta Kṛṣṇos sąmonei skleisti, yra didžiausia pasaulyje. Kai žmogus garbina Dievą pagal garbinimo šventykloje reikalavimus (Indijos šventyklose visada stovi kokia nors skulptūra – dažniausiai Viṣṇu ar Kṛṣṇos), tai šitaip pagerbdamas ir šlovindamas Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, jis gauna galimybę tobulėti. Pradedantiems pasiaukojimo Viešpačiui tarnystę garbinimas šventykloje itin svarbus. Apie tai liudija ir Vedų raštai („Śvetāśvatara Upaniṣada“ 6.23):

Kas beatodairiškai atsidavė Aukščiausiajam Viešpačiui ir kam vadovauja dvasinis mokytojas, kuriuo jis taip pat šventai tiki, tas per apreiškimą gali išvysti Aukščiausiąjį Dievo Asmenį. Kṛṣṇa spekuliatyviais samprotavimais nesuvokiamas. Kas nesimokė pas bona fide dvasinį mokytoją, tas net iš tolo nesuvoks Kṛṣṇos. Čia sąmoningai pavartotas žodis tu, kuris ir parodo, kad joks kitas Kṛṣṇos pažinimo būdas netinka, negali būti rekomenduojamas ir neatneš sėkmės.

Kṛṣṇos asmeniškas dvirankis ir keturrankis pavidalai iš esmės skiriasi nuo Arjunai apreikšto laikino visatos pavidalo. Keturrankis Nārāyaṇos ir dvirankis Kṛṣṇos pavidalai yra amžini ir transcendentiniai, o Arjunai apreikštas visatos pavidalas – laikinas. Pats žodis su-durdarśam, kuris reiškia „sunku matyti“, pažymi, kad niekas anksčiau šio visatos pavidalo nebuvo matęs. Taip pat jis leidžia suprasti, kad nebuvo būtinybės apreikšti jį bhaktams. Tą pavidalą Kṛṣṇa apreiškė Arjunos prašomas, kad ateityje, kam nors pasiskelbus Dievo inkarnacija, žmonės galėtų pareikalauti, kad apsišaukėlis apreikštų visatos pavidalą.

Ankstesniame posme ne kartą vartotas žodis na pažymi, kad žmogui nederėtų labai didžiuotis akademiniu Vedų raštų išmanymu. Reikia įsijungti į pasiaukojimo tarnystę Kṛṣṇai ir tik tuomet galima mėginti rašyti „Bhagavad-gītos“ komentarus.

Iš visatos pavidalo Kṛṣṇa atsimaino į keturrankį Nārāyaną, o po to įgauna Savo tikrąjį dvirankį pavidalą. Tai rodo, kad keturrankiai ir kiti pavidalai, minimi Vedų raštuose, yra pirminio dvirankio Kṛṣṇos skleidiniai. Jis – visų skleidinių šaltinis. Jis skiriasi net ir nuo šių pavidalų, nekalbant jau apie beasmenį aspektą. Apie keturrankius Kṛṣṇos pavidalus Vedose aiškiai pasakyta, kad net artimiausias Kṛṣṇai keturrankis Jo pavidalas – Mahā-Viṣṇu, gulintis kosmoso vandenyne ir įkvepiantis bei iškvepiantis aibes visatų, taip pat yra Aukščiausiojo Viešpaties ekspansija. „Brahma- saṁhitoje“ (5.48) sakoma:

„Mahā-Viṣṇu, į kurį Jam alsuojant įeina ir išeina nesuskaičiuojama daugybė visatų, yra pilnutinė Kṛṣṇos ekspansija. Štai kodėl aš garbinu Govindą, Kṛṣṇą – visų priežasčių priežastį.“ Tad reikia garbinti asmenišką Kṛṣṇos pavidalą, kaip Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, kupiną amžinos palaimos ir žinojimo. Jis – visų Viṣṇu, visų inkarnacijų šaltinis ir, „Bhagavad-gītos“ tvirtinimu, pirminis Aukščiausiasis Asmuo.

Vedų raštuose („Gopāla-tāpanī Upaniṣada“ 1.1) randame šiuos žodžius:

„Pagarbiai lenkiuosi Kṛṣṇai, kurio pavidalas transcendentinis, palaimingas, amžinas ir kupinas žinojimo. Reiškiu Jam savo pagarbą, nes suprasti Jį – vadinasi, suprasti Vedas, todėl Jis – vyriausias dvasinis mokytojas.“ Toliau sakoma, kad: kṛṣṇo vai paramaṁ daivatam – „Kṛṣṇa – Aukščiausiasis Dievo Asmuo.“ („Gopāla-tāpanī Upaniṣada“ 1.3) Eko vaśī sarva-gaḥ kṛṣṇa īḍyaḥ: „Tiktai Kṛṣṇa yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo, tasai, kurį reikia garbinti.“ Eko ‘pi san bahudhā yo ‘vabhāti: „Kṛṣṇa – vienas, tačiau sukuria nesuskaičiuojamą daugybę Savo formų ir inkarnacijų.“ („Gopāla- tāpanī Upaniṣada“ 1.21)

„Brahma-saṁhitoje“ (5.1) pasakyta:

„Kṛṣṇa – Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Jo kūnas amžinas, kupinas žinojimo ir palaimos. Jis neturi pradžios, nes Jis – visko pradžia. Jis yra visų priežasčių priežastis.“

Kitoje vietoje sakoma: yatrāvatīrṇaṁ kṛṣṇākhyaṁ paraṁ brahma narākṛti – „Aukščiausioji Absoliuti Tiesa yra asmuo. Jo vardas – Kṛṣṇa, ir kartais Jis nužengia į šią žemę.“ „Śrīmad-Bhāgavatam“ mes randame aprašytas visas Aukščiausiojo Dievo Asmens inkarnacijas ir jų sąraše minimas Kṛṣṇos vardas. Bet toliau sakoma, kad Kṛṣṇa – ne Dievo inkarnacija, o Patsai pirminis Aukščiausiasis Dievo Asmuo (ete cāṁśa-kalāḥ puṁsaḥ kṛṣṇas tu bhagavān svayam).

„Bhagavad-gītoje“ Viešpats taip pat sako: mattaḥ parataraṁ nānyat – „Nieko nėra aukščiau už Mano, Dievo Asmens, Kṛṣṇos, pavidalą.“ Kitoje „Bhagavad-gītos“ vietoje Jis pareiškia: aham ādir hi devānām – „Aš esu visų pusdievių pradžia.“ Iš Kṛṣṇos supratęs „Bhagavad-gītos“ esmę, Arjuna irgi patvirtina tą mintį šiais žodžiais: paraṁ brahma paraṁ dhāma pavitraṁ paramaṁ bhavān – „Dabar aš visiškai supratau, kad Tu – Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Absoliuti Tiesa, ir kad Tu – visa ko prieglobstis.“ Todėl Arjunai apreikštas Kṛṣṇos visatos pavidalas nėra pirminė Dievo forma. Pirminis yra Kṛṣṇos pavidalas. O visatos pavidalas su tūkstančiais tūkstančių galvų ir rankų buvo apreikštas tik tam, kad patrauktų Dievo nemylinčių žmonių dėmesį. Jis nėra pirminis Dievo pavidalas.

Tyrų bhaktų, kurių meilė Viešpačiui reiškiasi įvairiais transcendentiniais ryšiais, visatos pavidalas nevilioja. Aukščiausiasis Viešpats atsako į transcendentinę meilę Savo pirminiu Kṛṣṇos pavidalu. Todėl Arjunai, kurį su Kṛṣṇa siejo artimi draugystės saitai, visatos pavidalas teikė ne džiaugsmą, o veikiau baugino. Arjuna, kaip nuolatinis Kṛṣṇos palydovas, turėjo transcendentinį regėjimą, jis buvo neeilinis žmogus. Todėl visatos pavidalas jo nesužavėjo. Visatos pavidalas gali stebinti tuos, kurie karmine veikla siekia aukštesnės padėties. Tačiau su pasiaukojimu tarnaujantiems dvirankis Kṛṣṇa – pats brangiausias.