TEXT 16
bahir antaś ca bhūtānām
acaraṁ caram eva ca
sūkṣmatvāt tad avijñeyaṁ
dūra-sthaṁ cāntike ca tat
bahiḥ — išorėje; antaḥ — viduje; ca — taip pat; bhūtānām — visų gyvųjų esybių; acaram — nejudančių; caram — judančių; eva — taip pat; ca — ir; sūkṣmatvāt — dėl subtilumo; tat — ta; avijñeyam — nepažini; dūra-stham — labai toli; ca — taip pat; antike — arti; ca — ir; tat — ta.
Aukščiausioji Tiesa egzistuoja visose judančiose ir nejudančiose gyvosiose būtybėse ir anapus jų. Kadangi Ji yra subtili, materialios juslės negali Jos nei pamatyti, nei pažinti. Nors Ji be galo toli nuo mūsų, kartu yra ir labai arti.
KOMENTARAS: Iš Vedų raštų sužinome, kad Nārāyaṇa, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, gyvena kiekvienoje gyvojoje esybėje ir anapus jos. Vienu metu Jis yra ir dvasiniame, ir materialiame pasauliuose. Būdamas be galo toli nuo mūsų, Jis vis dėlto yra čia pat, šalia. Taip teigia Vedų raštai. Āsīno dūraṁ vrajati śayāno yāti sarvataḥ („Kaṭha Upaniṣada“ 1.2.21). Mes negalime suvokti, kaip Jis mėgaujasi Savo begaliniais turtais ir galybe, nes Jis nuolat skendi transcendentinėje palaimoje. Savo materialiomis juslėmis mes negalime to nei pamatyti, nei suprasti. Todėl Vedų raštai ir teigia, kad mūsų materialus protas ir juslės nesugeba Jo suvokti. Tačiau kas per pasiaukojimo tarnystę, Kṛṣṇos sąmonės puoselėjimu išgrynino protą ir jusles, tas regi Jį nuolatos. „Brahma-saṁhitā“ liudija, kad bhaktas, kuris išsiugdė meilę Aukščiausiajam Dievui, visada, kiekvieną mirksnį Jį regi. „Bhagavad-gītā“ (11.54) taip pat liudija, kad tik pasiaukojimo tarnystės dėka galima Jį išvysti ir suvokti. Bhaktyā tv ananyayā śakyaḥ.