TEXT 8
śarīraṁ yad avāpnoti
yac cāpy utkrāmatīśvaraḥ
gṛhītvaitāni saṁyāti
vāyur gandhān ivāśayāt
śarīram — kūną; yat — kaip; avāpnoti — gauna; yat — kaip; ca api — taip pat; utkrāmati — palieka; īśvaraḥ — kūno valdovas; gṛhītvā — paimdamas; etāni — visus juos; saṁyāti — keliauja kitur; vāyuḥ — oras; gandhān — kvapus; iva — kaip; āśayāt — iš jų šaltinio.
Kaip vėjas nešioja kvapus, taip gyvoji esybė, būdama materialiame pasaulyje, perneša iš vieno kūno į kitą savo įvairias gyvenimo sampratas. Taip ji gauna vienos rūšies kūną, o po to jį palieka, kad įgytų kitą.
KOMENTARAS: Šiame posme gyvoji esybė apibūdinama kaip īśvara – savo kūno valdovė. Panorėjusi ji gali pakeisti savo kūną į tobulesnį arba pereiti į mažiau tobulą. Ji turi labai ribotą nepriklausomybę. Kitimas, kurį patiria jos kūnas, priklauso nuo jos pačios. Mirties metu jos susikurta sąmonė perneša ją į kito tipo kūną. Jeigu gyvosios esybės sąmonė tesiekia katės ar šuns lygį, ji būtinai gaus katės ar šuns kūną. O jeigu sąmonė sutelkta į dieviškas savybes, tada ji pakeis savo pavidalą ir taps pusdieviu. Jeigu ji įsisąmonino Kṛṣṇą, tada persikels į dvasinį pasaulį – Kṛṣṇaloką, ir bendraus su Kṛṣṇa. Neteisinga tvirtinti, kad žuvus materialiam kūnui, viskam ateina galas. Individuali siela persikelia iš vieno kūno į kitą, o jos kitą kūną nulemia dabartinis jos kūnas bei dabartinė veikla. Kūną gauname pagal karmą ir po kurio laiko jį teks palikti. Posmas pabrėžia, kad subtilus kūnas, kuriame glūdi būsimo kūno samprata, kitą gyvenimą formuoja kitą kūną. Persikėlimo iš kūno į kūną procesas ir gyvosios esybės jungas, kurį ji velka, būdama kūne, vadinasi karṣati, arba kova už būvį.