TEXT 3
sattvānurūpā sarvasya
śraddhā bhavati bhārata
śraddhā-mayo ’yaṁ puruṣo
yo yac-chraddhaḥ sa eva saḥ
sattva-anurūpa — pagal egzistenciją; sarvasya — kiekvieno; śraddhā — tikėjimas; bhavati — tampa; bhārata — o Bharatos sūnau; śraddhā — tikėjimo; mayaḥ — kupina; ayam — ši; puruṣaḥ — gyvoji esybė; yaḥ — kuri; yat — turinti, kurį; śraddhaḥ — tikėjimo objektą; saḥ — tokia; eva — tikrai; saḥ — ji.
O Bharatos sūnau, vienoks ar kitoks tikėjimas priklauso nuo to, kaip gyvąją būtybę veikia gamtos guṇos. Sakoma, kad gyvoji būtybė išpažįsta tokį tikėjimą, kokios guṇos ją veikia.
KOMENTARAS: Kiekvienas žmogus, kad ir kas jis būtų, išpažįsta vienokį ar kitokį tikėjimą. O jo prigimties savybės nulemia tikėjimo priklausymą dorybės, aistros, ar neišmanymo guṇai. Taigi nuo tikėjimo priklauso ratas žmonių, su kuriais jis bendrauja. Iš tiesų, kiekviena gyvoji būtybė, kaip nurodoma penkioliktame skyriuje, pagal kilmę yra fragmentinė neatskiriama Aukščiausiojo Viešpaties dalelė. Todėl pradinėje būklėje ji yra transcendentali visoms materialios gamtos guṇoms. Tačiau kai gyvoji esybė užmiršta apie savo ryšį su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu, ji kontaktuoja su materialia gamta ir pradeda gyventi sąlygotą gyvenimą. Dėl ryšių su įvairiais materialios gamtos aspektais ji pati nulemia savo padėtį. Iš to kilusi būtis ir netikras tikėjimas yra visiškai materialūs. Nors gyvoji būtybė gali būti paveikta tam tikro įspūdžio ar būties sampratos, savo pirminiame būvyje ji – nirguṇa, transcendentali. Taigi, siekdami atkurti savitarpio santykius su Aukščiausiuoju Viešpačiu, turime apsivalyti nuo materijos nešvarybių. Vienintelis kelias atgal pas Dievą, kuriuo galima nieko nebijant eiti – Kṛṣṇos sąmonė. Kṛṣṇos sąmonės kelias garantuoja, jog tobulumo būvis bus pasiektas. Jei žmogus nestoja į dvasinės savivokos kelią, jį, be jokios abejonės, valdys gamtos guṇos.
Labai reikšmingas posmo žodis śraddhā, arba „tikėjimas“. Śraddhos, tikėjimo, pirminis šaltinis – dorybės guṇa. Galima tikėti pusdievį, kokį nors išsigalvotą Dievą ar savo proto kūrinį. Manoma, kad tvirtas tikėjimas skatina dorybės guṇos veiklą. Tačiau materijos sąlygotame gyvenime joks darbas negali būti visiškai tyras, jis visada turi kitų guṇų priemaišų, nėra gryna dorybė. Grynoji dorybė – transcendentali. Pasiekus grynos dorybės būvį suvokiama tikroji Aukščiausiojo Dievo Asmens prigimtis. Kol tikėjimas nėra grynos dorybės, jį gali suteršti bet kuri materialios gamtos guṇa. Nešvarios materialios gamtos guṇos paliečia ir širdį, todėl kokia širdis, koks jos ryšys su tam tikra gamtos guṇa, toks ir tikėjimas. Doros širdies žmogaus tikėjimą sąlygoja dorybės guṇa, o kai širdį užvaldo aistros guṇa, tikėjimas irgi yra įtakojamas aistros guṇos. Jei širdis apimta tamsos, iliuzijos, tai ir tikėjimą teršia tamsa ir iliuzija. Taigi pasaulyje mes susiduriame su skirtingais tikėjimais, įvairiausiomis religinėmis srovėmis, kurios atitinka tam tikros rūšies tikėjimą. Tikrąjį religinio tikėjimo pagrindą sudaro gryna dorybė, tačiau mūsų širdys netyros, todėl ir sutinkame įvairiausių tipų religinius principus. O tikėjimo įvairovė nulemia įvairius garbinimo būdus.