TEXT 48
saha-jaṁ karma kaunteya
sa-doṣam api na tyajet
sarvārambhā hi doṣeṇa
dhūmenāgnir ivāvṛtāḥ
saha-jam — gimusio sykiu; karma — darbo; kaunteya — o Kuntī sūnau; sa- doṣam — su trūkumais; api — nors; na — niekada; tyajet — derėtų atsisakyti; sarva-ārambhāḥ — bet koks sumanymas; hi — tikrai; doṣeṇa — trūkumais; dhūmena — dūmais; agniḥ — ugnis; iva — lyg; āvṛtāḥ — apgaubta.
Kaip nėra ugnies be dūmų, taip nėra pastangų be trūkumų. Todėl, o Kuntī sūnau, nereikia atsisakyti darbo, kurį lemia prigimtis, net jeigu tas darbas kupinas trūkumų.
KOMENTARAS: Sąlygotame gyvenime bet kokį darbą užteršia materialios gamtos gunos. Brahmanas, ir tas, turi atnašauti aukas, kurios reikalauja žudyti gyvulį. Kṣatriyas, kad ir koks doringas, privalo kautis su priešais. Tai neišvengiama. Netgi doriausias pirklys kartais priverstas nuslėpti savo pajamas ar prekiauti juodojoje rinkoje, kad nenukentėtų verslas. Tai būtina, ir niekas to neišvengs. O śūdra, net kai jo šeimininkas nedoras, privalo vykdyti šeimininko paliepimus, nors šiaip jau to daryti ir nevertėtų. Nepaisant šių negerovių, reikia toliau atlikti savo nurodytas pareigas, nes jos prigimtos.
Posmas pateikia puikų pavyzdį: ugnis gryna, bet ir ji su dūmais. Vis dėlto dūmai ugnies nesuteršia. Nors ugnis leidžia dūmus, ji vis tiek laikoma pačiu tyriausiu materialiu pradmeniu. Tarkim, kṣatriyas nutarė atsisakyti savo darbo ir imtis brahmano pareigų, tačiau jis negali būti tikras, kad ir šiuo atveju neturės nemalonių pareigų. Taigi materialiame pasaulyje nėra nieko, ko visiškai nebūtų palietusios materialios gamtos nešvarybės. Ugnies ir dūmų pavyzdys šiuo atveju labai vykęs. Kartais, kai žiemą ištraukiame iš ugnies įkaitintą akmenį, dūmai griaužia akis ir dirgina šnerves, tačiau mes ištveriame tuos nemalonius pojūčius, nes be ugnies negalime išsiversti. Taip ir žmogus neturėtų kratytis prigimtinių pareigų dėl to, kad jos turi tam tikrų nemalonių momentų. Priešingai, reikia būti kupinam ryžto tarnauti Aukščiausiajam Viešpačiui, atliekant savo pareigas su Kṛṣṇos sąmone. Tai tobulumas. Jei tam tikros rūšies veikla skiriama Aukščiausiajam Viešpačiui patenkinti, visi trūkumai, būdingi tai veiklai, išnyksta. Kai pasiaukojimo tarnystė apvalo veiklos rezultatus, įgaunamas tobulas regėjimas – išvystamas savasis „aš“. O tai ir yra dvasinė savivoka.