TEXT 6
na caitad vidmaḥ kataran no garīyo
yad vā jayema yadi vā no jayeyuḥ
yān eva hatvā na jijīviṣāmas
te ’vasthitāḥ pramukhe dhārtarāṣṭrāḥ
na — ne; ca — taip pat; etat — tatai; vidmaḥ — žinome; katarat — kas; naḥ — mums; garīyaḥ — geriau; yat vā — ar; jayema — mes nugalėsime; yadi — jeigu; vā — ar; naḥ — mus; jayeyuḥ — jie nugalės; yān — tuos, kuriuos; eva — tikrai; hatvā — nužudę; na — niekada; jijīviṣāmaḥ — mes norėsime gyventi; te — visus juos; avasthitāḥ — esančius; pramukhe — priešais; dhārtarāṣṭrāḥ — Dhṛtarāṣṭros sūnus.
Dar nežinia, kas geriau: ar nugalėti juos, ar patiems pralaimėti. Jeigu išžudytume Dhṛtarāṣṭros sūnus, mūsų gyvenimas nebetektų prasmės. O juk tai jie dabar stovi prieš mus kautynių lauke.
KOMENTARAS: Arjuna dvejoja: ar jam kautis, rizikuojant panaudoti nereikalingą prievartą, nes kariauti – kṣatriyų pareiga, ar atsisakyti kovos ir gyventi iš išmaldos. Jeigu jis neįveiks priešo, išmalda bus vienintelis jo pragyvenimo šaltinis. Dėl pergalės jis nebuvo tikras: juk pasiekti ją gali abi pusės. Net jeigu jiems ir lemta laimėti (juk kovojama už teisų reikalą), vis tiek, Dhṛtarāṣṭros sūnums kritus kautynėse, gyvenimas be jų taptų nepakeliamas. Taip pergalė taptų pralaimėjimu. Tokios Arjunos dvejonės aiškiai rodo, kad jis – ne tik didis Viešpaties bhaktas, bet ir labai apsišvietęs, visiškai suvaldęs protą bei jusles žmogus. Tai, jog būdamas karališkos kilmės, jis ketina gyventi iš išmaldos, dar vienas atsižadėjimo požymis. Visos šios savybės, taip pat tikėjimas pamokančiais Śrī Kṛṣṇos, jo dvasinio mokytojo, žodžiais, rodo jo dorumą. Todėl galime daryti išvadą, jog Arjuna jau vertas išsivaduoti. Nesuvaldžius juslių, neįmanoma pasiekti žinojimo lygmens, o be žinių ir pasiaukojimo neįmanoma išsivaduoti. Be daugybės materialių jo savybių, Arjuna dar buvo apdovanotas ir visomis minėtomis dorybėmis.