TEXT 63
krodhād bhavati sammohaḥ
sammohāt smṛti-vibhramaḥ
smṛti-bhraṁśād buddhi-nāśo
buddhi-nāśāt praṇaśyati
krodhāt — iš pykčio; bhavati — kyla; sammohaḥ — visiška iliuzija; sammohāt — iš iliuzijos; smṛti — atminties; vibhramaḥ — užtemimas; smṛti- bhraṁśāt — aptemus atminčiai; buddhi-nāśaḥ — intelekto praradimas; buddhi nāśāt — praradus intelektą; praṇaśyati — patiriamas nuopuolis.
Pyktis visiškai paklaidina, o paklydimas aptemdo atmintį. Kai atmintis aptemsta, dingsta intelektas, o dingus intelektui vėl puolama į materijos liūną.
KOMENTARAS: Śrīla Rūpa Gosvāmis mums nurodo:
prāpañcikatayā buddhyā
hari-sambandhi-vastunaḥ
mumukṣubhiḥ parityāgo
vairāgyaṁ phalgu kathyate
(„Bhakti-rasāmṛta-sindhu“ 1.2.258)
Ugdant Kṛṣṇos sąmonę aiškėja, kad viską galima panaudoti Viešpaties tarnystei. Neišmanantys Kṛṣṇos sąmonės dirbtinai mėgina išvengti materialių objektų. Nors jie ir trokšta išsivaduoti iš materijos nelaisvės, tobulo atsižadėjimo pakopos nepasiekia. Tariamas jų atsižadėjimas vadinasi phalgu, nepilnavertis. O tas, kuris jau pasiekė Kṛṣṇos sąmonę, žino, kaip viską panaudoti tarnaujant Viešpačiui, todėl jis netampa materialios sąmonės auka. Pavyzdžiui, impersonalistas mano, kad Viešpats, arba Absoliutas, būdamas beasmenis negali valgyti. Impersonalistas stengiasi atsisakyti gardžių patiekalų, o bhaktas supranta, jog Kṛṣṇa – aukščiausiasis besimėgaujantis subjektas, kad Jis valgo viską, kas su pasiaukojimu Jam pasiūloma. Todėl, paaukojęs gardų maistą Viešpačiui, bhaktas vaišinasi jo likučiais, kurie vadinasi prasādam. Taip viskas sudvasinama ir nelieka pavojaus nupulti. Kṛṣṇą įsisąmoninęs bhaktas valgo prasādam, tuo tarpu nebhaktas atsisako maisto, laikydamas jį materialiu. Dirbtinis atsižadėjimas trukdo impersonalistui džiaugtis gyvenimu. Dėl šios priežasties pakanka protui šiek tiek susijaudinti, ir toks žmogus vėl smunka į materialios būties liūną. Sakoma, kad netgi tada, kai tokia siela išsivaduoja, ji vėl patiria nuopuolį, nes neturi pasiaukojimo tarnystės paramos.