TEXT 21
yad yad ācarati śreṣṭhas
tat tad evetaro janaḥ
sa yat pramāṇaṁ kurute
lokas tad anuvartate
yat yat — kad ir ką; ācarati — daro; śreṣṭhaḥ — gerbiamas vadovas; tat — tai; tat — ir tiktai; eva — tikrai; itaraḥ — paprastas; janaḥ — žmogus; saḥ — jis; yad — kad ir kokį; pramāṇam — pavyzdį; kurute — parodo; lokaḥ — visas pasaulis; tat — tuo; anuvartate — seka.
Kaip pasielgia didis žmogus, taip elgiasi ir paprasti žmonės. Kokį pavyzdį jis parodo, tokiu ir seka visas pasaulis.
KOMENTARAS: Paprastiems žmonėms visada reikalingas lyderis, mokantis savo gyvenimo pavyzdžiu. Lyderis neatpratins žmonių rūkyti, jeigu pats rūko. Viešpats Caitanya nurodė, kad prieš pradėdamas mokyti kitus, mokytojas pats pirmiausia turi tinkamai elgtis. Tas, kuris moko savo pavyzdžiu, vadinasi ācārya, t.y. idealiu mokytoju. Norėdamas išauklėti paprastus žmones, mokytojas privalo laikytis śāstrų (šventraščių) principų. Mokytojas negali išgalvoti taisyklių, kurios prasilenktų su apreikštųjų šventraščių principais. „Manu-saṁhitā“ bei kiti apreikštieji šventraščiai yra normų rinkiniai, kuriais turi vadovautis visuomenė. Taigi lyderio pamokymai turi būti grindžiami tokių šventraščių principais. Norintis tobulėti laikosi nustatytų taisyklių, kurių laikėsi ir didieji mokytojai. „Śrīmad-Bhāgavatam“ irgi pritaria tai minčiai, kad reikia sekti didžiųjų bhaktų pėdomis; šitaip žengiama pirmyn dvasinio pažinimo kelyje. Valdovas ar valstybės vadovas, tėvas ar mokytojas laikomi natūraliais paprastų žmonių lyderiais. Visiems jiems tenka didelė atsakomybė už savo pavaldinius. Todėl jie privalo būti gerai susipažinę su šventraščiais, kuriuose dėstomos dorovinės bei dvasinės normos.