No edit permissions for Lithuanian

TEXT 36

arjuna uvāca
atha kena prayukto ’yaṁ
pāpaṁ carati pūruṣaḥ
anicchann api vārṣṇeya
balād iva niyojitaḥ

arjunaḥ uvāca — Arjuna tarė; atha — tada; kena — kieno; prayuktaḥ — pastūmėtas; ayam — tas; pāpam — nuodėmę; carati — padaro; pūruṣaḥ — žmogus; anicchan — prieš savo norą; api — nors; vārṣṇeya — o Vṛṣṇi aini; balāt — per jėgą; iva — tartum; niyojitaḥ — įtrauktas.

Arjuna tarė: O Vṛṣṇi aini, kas verčia žmogų nusidėti net prieš savo valią, tartum jį veiktų kažkokia jėga?

KOMENTARAS: Gyvoji esybė, būdama neatskiriama Aukščiausiojo dalelė, iš prigimties yra dvasiška, tyra, neužteršta materijos nešvaros. Todėl pagal prigimtį materialaus pasaulio nuodėmės jos negali sutepti. Bet kontaktuodama su materialia gamta ji nesusimąstydama atlieka daugybę nuodėmingų poelgių, kartais net ir prieš savo valią. Arjuna klausia Kṛṣṇą apie nenatūralų gyvajai esybei polinkį nusidėti, ir tas klausimas – ypač aktualus. Nors kartais gyvoji esybė ir nenorėtų nusidėti, tačiau ji priversta tai padaryti. Į nuodėmę ją stumia ne širdyje glūdinti Supersiela, bet visiškai kita jėga, apie kurią Viešpats pasakoja kitame posme.

« Previous Next »