TEXT 37
śrī-bhagavān uvāca
kāma eṣa krodha eṣa
rajo-guṇa-samudbhavaḥ
mahāśano mahā-pāpmā
viddhy enam iha vairiṇam
śrī-bhagavān uvāca — Dievo Asmuo tarė; kāmaḥ — geismas; eṣaḥ — tas; krodhaḥ — pyktis; eṣaḥ — tas; rajaḥ-guṇa — iš aistros guṇos; samudbhavaḥ — gimęs; mahā-aśanaḥ — visa ryjantis; mahā-pāpmā — didžiai nuodėmingas; viddhi — žinoki; enam — šis; iha — materialiame pasaulyje; vairiṇam — didžiausias priešas.
Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: Tai – geismas, Arjuna. Jis gimsta susilietus su materialiąja aistros guṇa, o paskui virsta pykčiu. Jisai – nuodėmingasis, viską šiame pasaulyje ryjantis priešas.
KOMENTARAS: Kai gyvoji esybė susiliečia su materialia kūrinija, amžina gyvosios esybės meilė Kṛṣṇai, susidūrusi su aistros guṇa, virsta geismu. Kitaip sakant, meilės Dievui jausmas virsta geismu, kaip pienas, įmaišius į jį rūgštaus tamarindo – jogurtu. Nepatenkintas geismas perauga į įniršį, įniršis – į iliuziją, o iliuzija pratęsia materialųjį egzistavimą. Taigi geismas – mirtinas gyvosios esybės priešas, tiktai jis verčia tyrą gyvąją esybę kalėti materialiame pasaulyje. Pykčiu ir jo pasekmėm reiškiasi neišmanymo guṇa. Jeigu laikydamasis nurodytų gyvenimo ir elgesio normų žmogus neleidžia aistros guṇai degraduoti iki neišmanymo, bet pakyla iki dorybės, jis pajunta dvasinio gyvenimo skonį ir gali išsigelbėti nuo pykčio ir jį lydinčio nuosmukio.
Aukščiausiasis Dievo Asmuo išsklinda daugybe ekspansijų, siekdamas plėtoti nuolat augančią Savo dvasinę palaimą, ir gyvosios esybės yra neatskiriamos tos dvasinės palaimos dalelytės. Jos irgi iš dalies nepriklausomos, bet neteisingai pasinaudojus nepriklausomybe, kai polinkis tarnauti virsta noru tenkinti jusles, jas užvaldo geismas. Šį materialųjį pasaulį Viešpats sukūrė duodamas sąlygotoms sieloms galimybę tenkinti savo geidulingus polinkius; kai ilgalaikė, geismų sąlygota veikla atves gyvąsias esybes į aklavietę, jos ims teirautis, kokia tikroji jų padėtis.
Tokiu teiginiu ir prasideda „Vedanta-sūtra“, kurioje yra sakoma: athāto brahma-jijñāsā – reikia teirautis apie Aukščiausiąjį. O Aukščiausiasis „Śrīmad-Bhāgavatam“ nusakomas kaip janmādy asya yato ‘ nvayād itarataś ca – „Visa ko pradžia yra Aukščiausiasis Brahmanas.“ Taigi Aukščiausiajame slypi ir geismo pradas. Bet jeigu geismas paverčiamas meile Aukščiausiajam, Kṛṣṇos sąmone, kitaip sakant, troškimu patenkinti Kṛṣṇą – tai ir geismą, ir pyktį galima sudvasinti. Hanumānas, Viešpaties Rāmos didis tarnas, išliejo savo pyktį sudegindamas Rāvaṇos aukso miestą, bet to dėka tapo didžiausiu Viešpaties bhaktu. Čia, „Bhagavad-gītoje“, Viešpats Kṛṣṇa irgi skatina Arjuną nukreipti pyktį į priešus ir tuo patenkinti Viešpatį. Taigi net geismas ir pyktis, panaudoti Kṛṣṇos labui, iš priešų virsta mūsų draugais.