TEXT 38
dhūmenāvriyate vahnir
yathādarśo malena ca
yatholbenāvṛto garbhas
tathā tenedam āvṛtam
dhūmena — dūmų; āvriyate — apgaubta; vahniḥ — ugnis; yathā — kaip; ādarśaḥ — veidrodis; malena — dulkių; ca — taip pat; yathā — kaip; ulbena — įsčių; āvṛtaḥ — apgaubtas; garbhaḥ — gemalas; tathā — taip; tena — geismo; idam — ta; āvṛtam — apgaubta.
Kaip ugnį gaubia dūmai, veidrodį – dulkės, o gemalą – įsčios, taip ir gyvąją esybę gaubia įvairaus stiprumo geismas.
KOMENTARAS: Gyvųjų esybių tyrą sąmonę gali aptraukti trijų skirtingų lygių apvalkalai. Tas apvalkalas yra niekas kitas, kaip įvairiopai pasireiškiantis geismas: čia panašus į dūmus, gaubiančius ugnį, čia į nusėdusias ant veidrodžio dulkes, čia į įsčias, slepiančias gemalą. Geismą lyginant su dūmais turima galvoje, kad gyvosios kibirkštys vos rusena. Kitaip sakant, gyvąją esybę su nežymiai išreikšta Kṛṣṇos sąmone galima palyginti su rūkstančia ugnimi. Nors nėra dūmų be ugnies, tačiau pradžioje atvira liepsna dar nepasirodo. Tai panašu į Kṛṣṇos sąmonės pradžią. Dulkėto veidrodžio pavyzdys nurodo į proto „veidrodžio“ valymą, atliekamą daugybe dvasinių metodų. Geriausias iš procesų – kartoti šventuosius Viešpaties vardus. Gemalas įsčiose – tai analogija, iliustruojanti bejėgišką padėtį, nes vaisius įsčiose toks bejėgis, kad negali net pajudėti. Šitoks gyvenimas panašus į medžių egzistenciją. Medžiai – irgi gyvosios esybės. Jų gyvenimo sąlygas sukūrė geismas, pasireiškęs taip audringai, kad medžiai beveik neturi sąmonės. Dulkėtas veidrodis lyginamas su paukščiais ir žvėrimis, o dūmų gaubiama ugnis – su žmogumi. Žmogaus pavidalą įgijusi gyvoji esybė gali atgaivinti Kṛṣṇos sąmonę, ir jeigu ji tobulės, dvasinio gyvenimo ugnis įsiliepsnos dar šiame gyvenime. Jeigu atsargiai pūsime rūkstančią kibirkštį, galų gale ji įsiliepsnos. Taigi žmogaus gyvybės forma gyvajai esybei – tai galimybė ištrūkti iš materialios būties žabangų. Pasinaudojusi žmogaus gyvybės forma ji gali įveikti priešą – geismą, jei sumaniai vadovaujama ugdys Kṛṣṇos sąmonę.