TEXT 42
tasmād ajñāna-sambhūtaṁ
hṛt-sthaṁ jñānāsinātmanaḥ
chittvainaṁ saṁśayaṁ yogam
ātiṣṭhottiṣṭha bhārata
tasmāt — todėl; ajñāna-sambhūtam — neišmanymo pagimdytą; hṛt-stham — esančią širdyje; jñāna — žinojimo; asinā — ginklu; ātmanaḥ — savojo „aš“; chittvā — nukirtęs; enam — šią; saṁśayam — abejonę; yogam — yogoje; ātiṣṭha — būk; uttiṣṭha — pakilki kovai; bhārata — o Bharatos aini.
Todėl žinojimo ginklu nukauki abejones, kurias neišmanymas pagimdė tavo širdyje. Apsiginklavęs yoga, o Bhārata, pakilki ir kovoki.
KOMENTARAS: Yogos sistema, kurios mokoma šiame skyriuje, vadinasi sanātana-yoga, arba gyvosios esybės amžina veikla. Šiai yogai būdingos dvi aukojamosios veiklos formos: pirma – materialių gėrybių aukojimas, antra – savojo „aš“ pažinimas, o tai – gryna dvasinė veikla. Jeigu materialių gėrybių aukojimas nėra susiejamas su dvasiniu pažinimu, tai tokia auka – materiali. Bet kai atnašaujama su dvasiniu tikslu, t.y. atliekama pasiaukojimo tarnystė, auka įgyja savo tikrąją prasmę. Nagrinėdami dvasinę veiklą pastebėsime, kad ji būna dviejų rūšių: savojo „aš“ (ar savo prigimtinio būvio) ir tiesos apie Aukščiausiąjį Dievo Asmenį suvokimas. Kas eina „Bhagavad-gītos“, kokia ji yra, nurodytu keliu, lengvai suvokia šiuos du svarbius dvasinio pažinimo aspektus. Jam nesunku tobulai suvokti savąjį „aš“ kaip neatskiriamą Viešpaties dalelę. Toks suvokimas naudingas žmogui, nes padeda suprasti transcendentinius Viešpaties žygius. Skyriaus pradžioje Pats Aukščiausiasis Viešpats aiškina Savo transcendentinius žygius. Nesuvokiantis Gītos pamokymų yra netikintysis, jis neteisingai naudojasi daline nepriklausomybe, kurią jam dovanojo Viešpats. Tas, kuris nepaisant šių pamokymų, nesupranta tikrosios Viešpaties prigimties, nesuvokia Jį esant amžiną, palaimingą, visą žinantį Dievo Asmenį – iš tiesų yra didžiausias kvailys. Neišmanymas įveikiamas laipsniškai perimant Kṛṣṇos sąmonės principus. Kṛṣṇos sąmonė pažadinama per įvairias aukas pusdieviams, Brahmanui, per lytinio susilaikymo auką, reglamentuotą šeimyninį gyvenimą, juslių suvaldymą, mistinės yogos praktiką, askezę, materialių turtų atsisakymą, Vedų studijavimą, dalyvavimą varṇāśrama- dharmos socialinės institucijos gyvenime. Visa tai laikoma auka ir grindžiama reglamentuota veikla. Tačiau svarbiausias visų minėtųjų veiksmų faktorius yra savęs pažinimas. Kas siekia šio tikslo, yra tikrasis „Bhagavad-gītos“ pasekėjas, o abejojąs Kṛṣṇos autoritetu patiria nuopuolį. Todėl yra patartina „Bhagavad-gītą“ ar bet kurį kitą šventraštį studijuoti vadovaujant bona fide dvasiniam mokytojui ir su atsidavimu jam tarnaujant. Bona fide dvasinis mokytojas priklauso mokinių sekai, kurios pradžia siekia amžinybę, jis nė kiek nenukrypsta nuo Aukščiausiojo Viešpaties nurodymų, išsakytų prieš milijonus metų Saulės dievui ir per jį „Bhagavad-gītos“ pamokymų forma atėjusių į žemės karalystę. Todėl reikia eiti „Bhagavad-gītos“ nurodytu keliu, kaip tai rekomenduojama pačioje Gītoje, vengiant šlovės siekiančių savanaudžių, kurie kitus nuvilioja nuo teisingo kelio. Viešpats, be jokių abejonių, yra Aukščiausioji Asmenybė, o Jo veiksmai transcendentalūs. Šią tiesą suvokęs jau yra išsivadavęs, net jei dar tik pradeda studijuoti „Bhagavad-gītą“.
Taip Bhaktivedanta baigia komentuoti ketvirtąjį „Śrīmad Bhagavad-gītos“ skyrių, pavadintą „Transcendentinis žinojimas“.