TEXT 8
raso ’ham apsu kaunteya
prabhāsmi śaśi-sūryayoḥ
praṇavaḥ sarva-vedeṣu
śabdaḥ khe pauruṣaṁ nṛṣu
rasaḥ — skonis; aham — Aš; apsu — vandenyje; kaunteya — o Kuntī sūnau; prabhā — šviesa; asmi — Aš esu; śaśi-sūryayoḥ — mėnulio ir saulės; praṇavaḥ — trys raidės a-u-m; sarva — visose; vedeṣu — Vedose; śabdaḥ — garso virpesiai; khe — eteryje; pauruṣam — gebėjimas; nṛṣu — žmonėse.
O Kuntī sūnau, Aš – vandens skonis, saulės ir mėnulio šviesa, Vedų mantrų skiemuo „oṁ“. Aš – garsas eteryje, Aš – žmogaus gebėjimai.
KOMENTARAS: Šis posmas aiškina, kaip Viešpats Savo įvairiomis materialiomis ir dvasinėmis energijomis persmelkia viską. Iš pradžių Aukščiausiąjį Viešpatį galima patirti per skirtingas Jo energijas – šitaip suvokiamas beasmenis Jo aspektas. Kaip Saulės pusdievis – asmenybė, kurios egzistenciją galima suvokti per visur sklindančią energiją – saulės šviesą, taip ir Viešpats, gyvenantis amžinoje Savo buveinėje, patiriamas per visur pasklidusias ir visa persmelkiančias energijas. Svarbiausia vandens savybė – skonis. Niekam nepatinka jūros vanduo, nes jis turi druskos prieskonį. Kuo grynesnis vandens skonis, tuo vanduo mums labiau patinka, o tas grynas skonis – viena iš Viešpaties energijų. Impersonalistas vandens skonyje patiria Viešpaties buvimą, o personalistas dar ir garbina Viešpatį už maloningai suteiktą skanų vandenį troškuliui numalšinti. Šitaip ir derėtų suvokti Aukščiausiąjį. Iš teisybės, tarp impersonalizmo ir personalizmo nėra jokio konflikto. Kas pažino Dievą, tas žino, kad beasmenė ir asmeniška sampratos yra persipynusios visur ir visiškai neprieštarauja viena kitai. Todėl Viešpats Caitanya iškėlė Savo aukščiausią – vienovės ir skirtybės vienu metu – doktriną: acintya bheda ir abheda-tattva.
Saulės šviesa ir mėnesiena gauna pradžią brahmajyoti – beasmeniame Viešpaties spindėjime. O transcendentinis garsas praṇava, arba oṁkāra, kuriuo pradedamas kiekvienas Vedų himnas, eina kreipiniu į Aukščiausiąjį Viešpatį. Impersonalistai bijo kreiptis į Aukščiausiąjį Viešpatį Kṛṣṇą vienu iš nesuskaičiuojamų Jo vardų, todėl mieliau taria transcendentinį garsą omkarą. Bet jie nesuvokia, kad oṁkāra – garsinė Kṛṣṇos reprezentacija. Kṛṣṇos sąmonės veikimo sfera apima viską, todėl palaimintas tas, kuris pažino Kṛsṇos sąmonę. Nepažinusieji Kṛṣṇos skendi iliuzijoje. Taigi pažinti Kṛṣṇą – tai išsivaduoti, o apie Jį neišmanyti – būti nelaisvėje.