TEXT 1

KOMENTARAS: Kuo daugiau bhaktas išgirsta apie Aukščiausiąjį Viešpatį, tuo labiau jis prašviesėja. Toks klausymosi procesas rekomenduojamas „Śrīmad-Bhāgavatam“: „Aukščiausiojo Dievo Asmens žodžiai kupini galybės, kuri patiriama, jei su Aukščiausiuoju Viešpačiu susiję dalykai yra aptariami tarp bhaktų. Tai nepasiekiama bendraujant su spekuliatyviais mąstytojais ar su akademiniais mokslininkais, mat tas žinojimas gaunamas per patyrimą.“

Bhaktai be atvangos tarnauja Aukščiausiajam Viešpačiui. Viešpats supranta su kokiomis mintimis ir kaip nuoširdžiai viena ar kita gyvoji esybė atsideda Kṛṣṇos sąmonei, ir suteikia jai intelektą, kad bendraudama su bhaktais, ji suprastų mokslą apie Kṛṣṇą. Pokalbiai apie Kṛṣṇą turi didelę galią, ir jeigu žmogui nusišypso laimė bendrauti su bhaktais, jeigu jis stengiasi įsisavinti žinias – jis tikrai padarys pažangą dvasinio pažinimo kelyje. Viešpats Kṛṣṇa, norėdamas paskatinti Arjuną su vis didesniu pasiaukojimu tarnauti Viešpačiui, devintame skyriuje kalba apie dalykus, slaptingesnius už tuos, kuriuos jis atskleidė anksčiau.

„Bhagavad-gītos“ pradžia, pirmasis jos skyrius – tai savotiškas įvadas į likusią knygos dalį. Antrame ir trečiame skyriuje pateiktas dvasinis žinojimas vadinamas slaptingu. Dalykai, kurie aptariami septintame ir aštuntame skyriuose, labai glaudžiai susiję su pasiaukojimo tarnyste, o kadangi jie teikia prašviesėjimą per Krṣṇos sąmonę, tai vadinami dar slaptingesniais. O štai devintame skyriuje liečiamos temos siejasi su besąlyginiu, tyru pasiaukojimu, todėl jos vadinasi slaptingiausios. Kas turi slaptingiausią žinojimą apie Kṛṣṇą, savaime yra transcendentalus, todėl jo nebevargina materialios kančios, nors jis ir gyvena materialiame pasaulyje. „Bhakti- rasāmṛta-sindhu“ sakoma, kad žmogus, trokštantis nuoširdžiai su meile tarnauti Aukščiausiajam Viešpačiui, laikytinas išsivadavusiu, nors jis ir yra sąlygotoje materialioje būtyje. Panašų teiginį – kad kiekvienas tokiu būdu tarnaujantis Viešpačiui yra išsivadavęs – randame „Bhagavad-gītos“ dešimtame skyriuje.

Pirmajame posme slypi ypatinga prasmė. Žodžiai idaṁ jñānam („šis žinojimas“) nurodo tyrą pasiaukojimo tarnystę, kurią sudaro devynios skirtingos veiklos formos: klausymasis, kartojimas, atsiminimas, tarnavimas, garbinimas, malda, Viešpaties nurodymų vykdymas, draugystė ir visko aukojimas. Atliekant pasiaukojimo tarnystę, turinčią devynias veiklos formas, pakylama į dvasinę sąmonę – Kṛṣṇos sąmonę. Kai pasiaukojimo tarnystė apvalo širdį nuo materijos nešvarybių, tampa aiškus Kṛṣṇos mokslas. Nepakanka suprasti, kad gyvoji esybė yra nemateriali. Tas supratimas gali būti dvasinio pažinimo pradžia, bet būtina skirti kūno veiklą nuo dvasinės veiklos, kai suvokiama, kad nesi kūnas.

Septintame skyriuje jau aptarėme Aukščiausiojo Dievo Asmens neaprėpiamą galybę, Jo įvairias energijas, žemesniąją ir aukštesniąją gamtą ir visą materialią kūriniją. O štai devintas skyrius skelbia Viešpaties šlovę.

Posme taip pat labai svarbus sanskrito žodis anasūyave. Paprastai net ir labai išsimokslinę komentatoriai pavydi Kṛṣṇai – Aukščiausiajam Dievo Asmeniui. Net ir patys didžiausi eruditai labai netiksliai komentuoja „Bhagavad-gītą“. Jie pavydi Kṛṣṇai, todėl jų komentarai neturi vertės. Bona fide yra tie komentarai, kuriuos pateikia Viešpaties bhaktai. Jei žmogų graužia pavydas, jis negali nei paaiškinti „Bhagavad-gītos“, nei pateikti tobulas žinias apie Kṛṣṇą. Kas kritikuoja Kṛṣṇą Jo nepažinęs – stačiai kvailys. Taigi tokių komentarų reikia itin vengti. O tam, kuris žino, kad Kṛṣṇa yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo, tyra ir transcendentinė Asmenybė, šie skyriai bus labai naudingi.