TEXT 28
arjuna uvāca
dṛṣṭvemaṁ sva-janaṁ kṛṣṇa
yuyutsuṁ samupasthitam
sīdanti mama gātrāṇi
mukhaṁ ca pariśuṣyati
arjunaḥ uvāca — Arjuna tarė; dṛṣṭvā — išvydus; imam — visus šiuos; sva- janam — giminaičius; kṛṣṇa — o Kṛṣṇa; yuyutsum — visus karingos dvasios; samupasthitam — esančius; sīdanti — virpa; mama — mano; gātrāṇi — kūno dalys; mukham — burna; ca — taip pat; pariśuṣyati — džiūsta.
Arjuna tarė: Mano brangusis Kṛṣṇa, kai regiu priešais save taip karingai nusiteikusius draugus bei giminaičius, jaučiu virpulį visame kūne ir man džiūsta burna.
KOMENTARAS: Kiekvienas Viešpačiui nuoširdžiai pasiaukojęs žmogus turi visas gerąsias savybes, kurios būdingos dievotoms asmenybėms arba pusdieviams, o štai nebhaktui, nepaisant visų jo materialių savybių, įgytų mokslu bei išsiauklėjimu – gerų savybių stinga. Pamačius kautynių lauke savo gentainius, draugus bei artimuosius, Arjunos širdį suspaudė gailestis tiems, kurie pasiryžo kovoti tarpusavy. Dėl savo karių jis nerimavo nuo pradžių, bet dabar gailisi net priešų, nuspėdamas neišvengiamą jų žūtį. Nuo tokių minčių sudrebėjo jo kūnas, perdžiūvo burna. Jį nustebino priešininkų karingumas. Iš tikrųjų prieš Arjuną pakilo visa bendruomenė, visi kraujo giminaičiai. Tai sukrėtė Arjuną – geraširdį bhaktą. Nors šiame posme apie tai neužsiminta, nesunku įsivaizduoti, kad Arjuną krėtė ne tik drebulys, džiūvo burna, bet ir iš akių ritosi gailesčio ašaros. Tokia Arjunos reakcija rodo ne silpnumą, bet jautrią širdį – savybę būdingą tyram Viešpaties bhaktui. Todėl pasakyta:
yasyāsti bhaktir bhagavaty akiñcanā
sarvair guṇais tatra samāsate surāḥ
harāv abhaktasya kuto mahad-guṇā
mano-rathenāsati dhāvato bahiḥ
„Tas, kuris su nepalaužiamu pasiaukojimu tarnauja Dievo Asmeniui, turi visas gerąsias pusdievių savybes. O žmogus, kuris nėra Viešpaties bhaktas, pasižymi tik materialiomis savybėmis, bet jos, kaip žinia, menkavertės. Taip yra dėl to, kad jis blaškosi proto lygyje ir pasmerktas tapti materialios energijos blizgesio auka.“ (SB 5.18.12)