TEXT 22
puruṣaḥ prakṛti-stho hi
bhuṅkte prakṛti-jān guṇān
kāraṇaṁ guṇa-saṅgo ’sya
sad-asad-yoni-janmasu
puruṣaḥ — gyvoji esybė; prakṛti-sthaḥ — esanti materialioje energijoje; hi — tikrai; bhuṅkte — mėgaujasi; prakṛti-jān — materialios gamtos pagimdytomis; guṇān — gamtos guṇomis; kāraṇam — priežastis; guṇa-saṅgaḥ — ryšys su gamtos guṇomis; asya — gyvosios esybės; sat-asat — gerose ir blogose; yoni — gyvybės rūšyse; janmasu — gimstant.
Materialioje gamtoje gyvenanti esybė eina gyvenimo keliais, mėgaudamasi trimis materialios gamtos guṇomis. Įvairiose gyvybės rūšyse ji susiduria su gėriu ir blogiu, o atsitinka tai dėl jos sąlyčio su materialia gamta.
KOMENTARAS: Posmas ypač svarbus suprasti, kaip gyvosios esybės persikelia iš vieno kūno į kitą. Antras skyrius aiškino, kad gyvoji esybė keičia vieną kūną į kitą taip, kaip mes drabužius. Keisti kūno drabužius mus verčia prisirišimas prie materialios būties. Kol gyvoji esybė žavisi šiuo laikinu pasauliu, tol ji priversta persikelti iš kūno į kūną. Į tas nepageidaujamas sąlygas ją įstumia noras viešpatauti materialioje gamtoje. Paveikta materialių norų esybė gimsta tai pusdieviu, tai žmogumi, o kartais – žvėrimi, paukščiu, kirminu, vandens gyviu, šventuoju ar vabzdžiu. Tam nėra galo. Nors iš tikrųjų gyvoji esybė yra įtakojama materialios gamtos, ji visada laiko save padėties šeimininke.
Posmas aiškina kaip gyvoji esybė patenka į skirtingus kūnus. Tai atsitinka dėl sąlyčio su skirtingomis gamtos guṇomis. Taigi reikia pakilti virš trijų materijos guṇų ir pasiekti transcendentinį būvį. Šis būvis – tai Kṛṣṇos sąmonė. Kol žmogus jo nepasiekia, materiali sąmonė verčia jį persikelti iš kūno į kūną, nes nuo neatmenamų laikų jame liepsnoja materialūs troškimai. Reikia keisti mąstyseną. O tai padaryti tegalima klausantis, ką sako autoritetingi šaltiniai. Geriausias pavyzdys – kaip Arjuna iš Kṛṣṇos išgirsta mokslą apie Dievą. Gyvoji esybė, atsidėdama šiam klausymosi metodui, praranda nuo seno puoselėtą norą viešpatauti materialioje gamtoje. Tolydžio ir nuosekliai silpnindama seniai esantį troškimą viešpatauti, ji patiria dvasinę palaimą. Vedų mantroje sakoma, kad kuo daugiau gyvoji esybė įgyja žinių bendraudama su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu, tuo didesnį amžino ir palaimingo gyvenimo džiaugsmą ji patiria.