TEXT 19
ya enaṁ vetti hantāraṁ
yaś cainaṁ manyate hatam
ubhau tau na vijānīto
nāyaṁ hanti na hanyate
yaḥ — tas, kuris; enam — šitą; vetti — žino kaip; hantāram — žudiką; yaḥ — tas, kuris; ca — taip pat; enam — šitą; manyate — galvoja esant; hatam — nužudytą; ubhau — abu; tau — jie; na — niekada; vijānītaḥ — žinantys; na — niekada; ayam — ši; hanti — žudo; na — nei; hanyate — žūva.
Žinojimo neturi nei tas, kuris mano, jog gyvoji esybė gali ką nors nužudyti, nei tas, kuris mano, kad ji pati gali būti nužudyta – nes „aš“ nei žudo, nei pats žūva.
KOMENTARAS: Privalome žinoti, kad įkūnyta gyvoji esybė nežūva, kai jos kūnas sužeidžiamas mirtinais ginklais. Dvasinė siela tokia maža, kad jos neįmanoma sunaikinti jokiu materialiu ginklu, ką akivaizdžiai parodys tolesni posmai. Jau dėl savo dvasinės prigimties gyvoji esybė negali būti nužudyta. Sunaikinti arba manyti esant sunaikinamą galima tik kūną. Suprantama, tai jokiu būdu nėra skatinimas žudyti. Vedose nurodyta: mā hiṁsyāt sarvā bhūtāni – niekada ir prieš nieką nenaudok smurto. Gyvosios esybės nemirtingumo irgi neturime suvokti taip, lyg būtų skatinama skersti gyvūnus. Savavališkas bet kokio kūno nužudymas vertas pasibjaurėjimo, ir už jį baudžia valstybės bei Viešpaties įstatymai. Tačiau Arjuna žudo ne tenkindamas savo įgeidžius, bet gindamas religijos principus.