TEXT 30
dehī nityam avadhyo ’yaṁ
dehe sarvasya bhārata
tasmāt sarvāṇi bhūtāni
na tvaṁ śocitum arhasi
dehī — materialaus kūno savininkas; nityam — amžinas; avadhyaḥ — nenužudomas; ayam — ši siela; dehe — kūne; sarvasya — kiekvieno; bhārata — o Bharatos aini; tasmāt — todėl; sarvāṇi — visų; bhūtāni — gyvųjų esybių (gimusių); na — niekada; tvam — tau; śocitum — sielvartauti; arhasi — verta.
O Bharatos aini, kūne esantysis – nenužudomas. Tad neverta sielotis dėl gyvųjų būtybių.
KOMENTARAS: Viešpats užbaigia Savo pamokymų apie nekintančią dvasinę sielą skyrių. Įvairiausiais aspektais apibūdindamas nemirtingą sielą, Viešpats Kṛṣṇa argumentuotai įrodo, kad ji – amžina, o kūnas – laikinas. Todėl Arjuna, kṣatriyas, privalo nevengti savo pareigos ir nesibaiminti, kad jo senelis Bhīṣma bei mokytojas Droṇa kautynėse žus. Pasikliaujant Śrī Kṛṣṇos autoritetu reikia tikėti, kad egzistuoja skirtinga nuo materialaus kūno siela, o ne tuo, kad jos nėra, ar kad gyvybės požymiai pasireiškia tam tikrame materijos raidos etape kaip cheminių medžiagų tarpusavio sąveikos pasekmė. Nors siela ir nemirtinga, jokiu būdu negalima skatinti prievartos. Kai prievarta iš tiesų būtina (sakykime, karo atveju), ją galima naudoti tiktai Viešpačiui leidus, teisėtai, o ne pačiam įsigeidus.