No edit permissions for Lithuanian

TEXT 39

eṣā te ’bhihitā sāṅkhye
buddhir yoge tv imāṁ śṛṇu
buddhyā yukto yayā pārtha
karma-bandhaṁ prahāsyasi

eṣā — visa tai; te — tau; abhihitā — aiškinau; sāṅkhye — analitiniu tyrinėjimu; buddhiḥ — intelektas; yoge — veikloje be karminio rezultato; tu — tačiau; imām — tai; śṛṇu — išklausyk; buddhyā — intelektu; yuktaḥ — susietą; yayā — kurio dėka; pārtha — o Pṛthos sūnau; karma-bandham — iš atoveikių pančių; prahāsyasi — tu ištrūksi.

Iki šiol aiškinau tau šį žinojimą pasitelkęs analitinio tyrinėjimo būdą. Dabar paklausyk, kaip jį paaiškinsiu veiklos be karminių rezultatų požiūriu. O Pṛthos sūnau, kai veiksi šitai išmanydamas, tu sutraukysi veiklos pančius.

KOMENTARAS: Anot Vedų žodyno Nirukti, saṇkhyā yra „tai, kas smulkiai nusako reiškinius“, be to, žodis sāṅkhya nurodo filosofiją, kurios objektas – tikroji sielos prigimtis. Yogos sąvoka apima juslių suvaldymą. Arjunos ketinimas nesikauti buvo pagrįstas siekimu jusliškai pasitenkinti. Užmiršęs savo pirmutinę pareigą, jis norėjo išsisukti nuo kautynių, nes manė, jog išgelbėjęs savo giminaičių bei gentainių gyvybes, bus laimingesnis, negu valdydamas karalystę, kurią gautų nugalėjęs savo pusbrolius ir brolius – Dhṛtarāṣṭros sūnus. Ir vienu, ir kitu atveju pagrindinis jo poelgių motyvas – juslinis pasitenkinimas. Ir to laimės jausmo, kurį teikia pergalė prieš gentainius, ir tos laimės, kai matytų juos gyvus, pagrindas yra asmeninis juslinis pasitenkinimas. Jo vardan aukojama net išmintis ir pareiga. Todėl Kṛṣṇa ir norėjo pasakyti Arjunai, kad jisai, nužudęs savo senolio kūną, nenužudys pačios sielos, taip pat Jis paaiškino, jog visos individualios asmenybės, neaplenkiant nė Paties Viešpaties – amžinos individualybės. Jos buvo individualybės praeityje, yra individualybės dabar ir bus individualybės ateityje, nes visi mes – individualios sielos per amžius. Mes tiesiog keičiame įvairiausius kūnus tarsi drabužius, tačiau išsaugome savo individualumą net ir išsivadavę iš materialių drabužių nelaisvės. Viešpats Kṛṣṇa vaizdžiai paaiškino analitinį sielos ir kūno tyrinėjimo būdą. Pažinimas, visapusiškai nagrinėjantis sielą ir kūną, čia vadinamas sāṅkhya – pagal tai, kaip ši sąvoka traktuojama Nirukti žodyne. Minėtoji sāṅkhya neturi nieko bendro su ateisto Kapilos sāṅkhyos filosofija. Gerokai anksčiau prieš apsišaukėlį Kapilą, sāṅkhyos filosofiją „Śrīmad-Bhāgavatam“ Savo motinai Devahūti išdėstė tikrasis Viešpats Kapila, Viešpaties Kṛṣṇos inkarnacija. Jis aiškiai nurodė, kad puruṣa, t.y. Aukščiausiasis Viešpats, yra aktyvusis pradas, ir Jis kuria nužvelgdamas prakṛti. Šiam teiginiui pritaria Vedos ir Gītā. Vedose rašoma, kad Viešpats, nužvelgė prakṛti, gamtą, ir apvaisino ją atomo dydžio individualiomis sielomis. Visos jos veikia materialiame pasaulyje, siekdamos juslinio pasitenkinimo, ir, materialios energijos užburtos, galvoja esą besimėgaujantys subjektai. Tokia mąstysena išlaikoma iki paskutinės išsivadavimo akimirkos, kai gyvoji esybė nori susivienyti su Viešpačiu. Tai paskutiniai māyos, t.y. iliuzijos, skatinančios juslinį pasitenkinimą, spąstai, ir tiktai po daugelio gyvenimų, atiduotų jusliniams džiaugsmams, didi siela atsiduoda Vāsudevai, Viešpačiui Kṛṣṇai, ir taip užbaigia galutinės tiesos ieškojimus.

Atsidavęs Kṛṣṇai Arjuna jau pripažino Jį dvasiniu mokytoju: śiṣyas te ‘haṁ śādhi māṁ tvāṁ prapannam. Vadinasi, dabar Krsna jam kalbės apie veiklą pagal buddhi-yogos, arba karma-yogos, principus, kitaip sakant, apie pasiaukojimo tarnystės praktiką, kuria tesiekiama patenkinti Viešpaties jausmus. Dešimto skyriaus dešimtame posme paaiškinta, kad buddhi- yoga – tai tiesioginis bendravimas su Viešpačiu, esančiu visų širdyse Paramātmos pavidalu. Tačiau toks ryšys neužsimezga be pasiaukojimo tarnystės. Tas, kuris su pasiaukojimu ar transcendentine meile tarnauja Viešpačiui, kitais žodžiais tariant, yra Kṛṣṇos sąmonės, ypatinga Viešpaties malone pasiekia buddhi-yogos pakopą. Todėl Viešpats sako, jog tiktai tiems, kurie iš transcendentinės meilės nuolat pasiaukojamai Jam tarnauja, Jis dovanoja gryną žinojimą apie pasiaukojimą su meile. Šitokiu būdu bhaktas be vargo pasiekia Dievą amžinos palaimos kupinoje Jo karalystėje.

Taigi buddhi-yoga, apie kurią užsimenama šiame posme, tai pasiaukojimo tarnystė Viešpačiui, o jame pavartotas žodis sāṅkhya neturi nieko bendra su ateistine sāṅkhya-yoga, kurią skelbė apsišaukėlis Kapila. Taigi klaidinga būtų manyti, jog čia minėta sāṅkhya-yoga turi kokį ryšį su ateistine sāṅkhya. Ta filosofija kalbamuoju laikotarpiu nebuvo bent kiek plačiau paplitusi, o Viešpats Kṛṣṇa nebūtų matęs reikalo minėti šiuos bedieviškus filosofinius prasimanymus. Tikrąją sāṅkhyos filosofiją Viešpats Kapila išdėstė „Śrīmad-Bhāgavatam“, tačiau net ir ji nesusijusi su dabar aptariamais dalykais. Čia sāṅkhya reiškia analitinį sielos ir kūno apibūdinimą. Viešpats Kṛṣṇa analitiškai apibūdino sielą, norėdamas padėti Arjunai pasiekti buddhi-yogos, ar bhakti-yogos, lygį. Todėl Viešpaties Kṛṣṇos sāṅkhya ir Bhāgavatam išdėstyta Viešpaties Kapilos sāṅkhya yra viena ir tas pat – bhakti-yoga. Viešpats todėl ir sakė, jog tik menkos nuovokos žmonės mato skirtumą tarp sāṅkhya-yogos ir bhakti-yogos (sāṅkhya- yogau pṛthag bālāḥ pravadanti na paṇḍitāḥ).

Žinoma, ateistinė sāṇkhya-yoga nieko bendra neturi su bhakti-yoga, ir vis tik neišmanėliai teigia, kad „Bhagavad-gītoje“ kalbama apie ją.

Vadinasi, reikia suprasti, jog buddhi-yoga – tai veikla su Kṛṣṇos sąmone, arba palaimos ir žinojimo kupina pasiaukojimo tarnystė. Tas, kuris dirba tenorėdamas patenkinti Viešpatį, kad ir koks sunkus būtų darbas, laikosi buddhi-yogos principų ir visada jaučia transcendentinę palaimą. Atlikdamas tokią transcendentinę veiklą, Viešpaties malone žmogus savaime įgyja visapusišką transcendentinį supratimą ir tokiu būdu, netgi nesistengdamas kaupti žinių, jis visiškai išsivaduoja. Veikla įsisąmoninus Kṛṣṇą labai skiriasi nuo karminės veiklos, ypač tai matyti juslinių malonumų, susijusių su šeimynine ar materialia laime, srityje. Taigi buddhi-yogo atliekama veikla yra transcendentinė.

« Previous Next »