TEXT 16
jñānena tu tad ajñānaṁ
yeṣāṁ nāśitam ātmanaḥ
teṣām āditya-vaj jñānaṁ
prakāśayati tat param
jñānena — žinojimo; tu — bet; tat — šis; ajñānam — neišmanymas; yeṣām — kurių; nāśitam — yra sunaikintas; ātmanaḥ — gyvosios esybės; teṣām — jų; āditya-vat — lyg tekanti saulė; jñānam — žinojimas; prakāśayati — atveria; tat param — Kṛṣṇos sąmonę.
Tačiau kai žmogų nutvieskia žinojimas, išsklaidantis neišmanymą, jam viskas atsiveria – taip dieną viską apšviečia saulė.
KOMENTARAS: Be abejo, tas yra paklydęs, kas užmiršo Kṛṣṇą, o ne tas, kuris įsisąmonino Kṛṣṇą. „Bhagavad-gītoje“ teigiama: sarvaṁ jñāna- plavena, jñānāgniḥ sarva-karmāṇi ir na hi jñānena sadṛśam. Žinojimas visais laikais buvo didžiai vertinamas. O kas yra žinojimas? Tobulas žinojimas pasiekiamas atsidavus Kṛṣṇai. Tai teigia 19-as septinto skyriaus posmas: bahūnāṁ janmanām ante jñānavān māṁ prapadyate. Kai po daugelio gimimų žmogus, apšviestas tobulo žinojimo, atsiduoda Kṛṣṇai, t.y. pasiekia Kṛṣṇos sąmonę, jam viskas atsiveria taip, kaip dieną viskas tampa matoma šviečiant saulei. Gyvoji esybė turi daug galimybių suklysti. Pavyzdžiui, jeigu ji turi tiek įžūlumo manyti, jog ji yra Dievas, vadinasi, ji pateko į paskutines neišmanymo žabangas. Bet jeigu gyvoji esybė būtų Dievas, ar galėtų ją supainioti neišmanymas? Ar gali neišmanymas paveikti Dievą? Jei taip, vadinasi, neišmanymas, šėtonas, už Jį galingesnis. Tikrąjį žinojimą galima perimti iš žmogaus, pasiekusio Kṛṣṇos sąmonės tobulumą. Todėl reikia susirasti bona fide dvasinį mokytoją ir jam vadovaujant perprasti Kṛṣṇos sąmonę, nes Kṛṣṇos sąmonė, be jokių abejonių, išsklaidys neišmanymą, kaip saulė išsklaido tamsą. Net ir suvokiant, kad tu nesi materialus kūnas ir kad esi transcendentalus jo atžvilgiu, ne visada galima atskirti sielą nuo Supersielos. Viską puikiai suvoksime, jei kreipsimės į tobulą bona fide Kṛṣṇos sąmonės mokytoją. Pažinti Dievą ir savo ryšius su Juo įmanoma tik susitikus su Dievo atstovu. Dievo atstovas nesiskelbia esąs Dievas, nors jam reiškiama tokia pat pagarba, kaip ir Dievui, kadangi jis turi žinių apie Dievą. Reikia išmokti skirti Dievą nuo gyvosios esybės. Apie tai Viešpats Śrī Kṛṣṇa antrame skyriuje (2.12) sako, kad kiekviena gyvoji būtybė yra individuali, ir kad Viešpats taip pat yra individualus. Visos gyvosios būtybės buvo individualios praeityje, yra individualios dabar ir bus individualios ateityje, netgi jei išsivaduos. Naktį, tamsoje, mums viskas akyse susilieja, tačiau dieną, patekėjus saulei, prieš mūsų akis atsiveria tikras realybės vaizdas. Kai suvokiame, kad ir dvasiniame gyvenime esame individualybės, pasiekiame tikrąjį žinojimą.