TEXT 2
śrī-bhagavān uvāca
sannyāsaḥ karma-yogaś ca
niḥśreyasa-karāv ubhau
tayos tu karma-sannyāsāt
karma-yogo viśiṣyate
śrī-bhagavān uvāca — Dievo Asmuo tarė; sannyāsaḥ — veiklos atsižadėjimas; karma-yogaḥ — veikla su pasiaukojimu; ca — taip pat; niḥśreyasa- karau — vedantys išsivadavimo keliu; ubhau — abu; tayoḥ — iš jų dviejų; tu — bet; karma-sannyāsāt — palyginus su karminės veiklos atsižadėjimu; karma-yogaḥ — veikla su pasiaukojimu; viśiṣyate — yra geresnė.
Dievo Asmuo atsakė: Ir veiklos atsižadėjimas, ir veikla su pasiaukojimu padeda išsivaduoti. Vis dėlto geriau dirbti pasiaukojant Viešpačiui, negu atsižadėti darbo.
KOMENTARAS: Karminė veikla (siekiant juslinio pasitenkinimo) yra materialios nelaisvės priežastis. Kol žmogus veikia siekdamas vis didesnių patogumų savo kūnui, tol jis būtinai keliauja per įvairiausius kūnus ir amžinai pasilieka materijos vergijoje. Tą mintį patvirtina „Śrīmad-Bhāgavatam“ (5.5.4–6):
nūnaṁ pramattaḥ kurute vikarma
yad indriya-prītaya āpṛṇoti
na sādhu manye yata ātmano ’yam
asann api kleśa-da āsa dehaḥ
parābhavas tāvad abodha-jāto
yāvan na jijñāsata ātma-tattvam
yāvat kriyās tāvad idaṁ mano vai
karmātmakaṁ yena śarīra-bandhaḥ
evaṁ manaḥ karma-vaśaṁ prayuṅkte
avidyayātmany upadhīyamāne
prītir na yāvan mayi vāsudeve
na mucyate deha-yogena tāvat
„Dėl juslinių malonumų žmonės eina iš proto. Jie nežino, kad dabartinis, kančių draskomas kūnas yra jų karminės veiklos praeityje rezultatas. Nors kūnas laikinas, jis nuolatos kelia mums įvairiausių rūpesčių. Todėl nedera siekti juslinių malonumų. Jei žmogus nebando išsiaiškinti kas esąs, jo gyvenimas beprasmis. O kol jis nesuvokia tikrosios savo esmės, jis priverstas pasinerti į karminę veiklą ir siekti juslinių malonumų. Kol jo sąmonę yra užvaldžiusi juslinio pasitenkinimo idėja, jis visą laiką pereina iš vieno kūno į kitą. Net jei mintys sukasi apie karminę veiklą ir protas yra paveiktas neišmanymo, žmogus turi ugdyti pomėgį pasiaukojamai tarnauti Vāsudevai. Tik šitaip tegalima ištrūkti iš materialios būties nelaisvės.“
Taigi norint išsivaduoti vien jñānos (arba suvokimo, kad esi ne materialus kūnas, o dvasinė siela) nepakanka. Reikia veikti kaip dvasinei sielai, antraip neįmanoma išsilaisvinti iš materijos vergijos. Veikla su Kṛṣṇos sąmone nėra tolygi karminio lygio veiklai. Su visišku išmanymu atliekama veikla spartina tikrojo žinojimo raidą. Paprasčiausias karminės veiklos atsižadėjimas (be Kṛṣṇos sąmonės) neapvalo sąlygotos sielos širdies, o kol širdis netyra, žmogus priverstas užsiimti karmine veikla. Tačiau Kṛṣṇos sąmonės veikla savaime padeda išvengti karminės veiklos rezultatų, ir žmogui nebetenka nusileisti ligi materialaus lygmens. Todėl veikla įsisąmoninus Kṛṣṇą visaip pranašesnė už atsižadėjimą, kur visuomet slypi nuopuolio pavojus. Atsižadėjimas be Kṛṣṇos sąmonės yra nepilnas, tai patvirtina ir Śrīla Rūpa Gosvāmis savo „Bhakti-rasāmṛta-sindhu“ (1.2.258):
prāpañcikatayā buddhyā
hari-sambandhi-vastunaḥ
mumukṣubhiḥ parityāgo
vairāgyaṁ phalgu kathyate
„Jei trokštantis išsivaduoti žmogus atsižada su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu susijusių daiktų, manydamas, kad jie materialūs, jo atsižadėjimas nepilnas.“ Atsižadėjimas pilnas tik tada, kai žmogus suvokia, jog visa, kas egzistuoja, priklauso Viešpačiui, ir kad niekas į nieką negali reikšti nuosavybės teisių. Reikėtų suprasti, kad iš tikrųjų niekam niekas nepriklauso. Kokia tada gali būti kalba apie atsižadėjimą? Kas suvokia, jog viskas yra Kṛṣṇos nuosavybė, tas iš tiesų yra atsižadėjęs. Kadangi viskas priklauso Kṛṣṇai, tai viską ir reikia panaudoti Jam tarnaujant. Šiai tobulai veiklos įsisąmoninus Kṛṣṇą formai neprilygsta joks dirbtinis māyāvādos mokyklos sannyāsio atsižadėjimas.