TEXT 29
samo ’haṁ sarva-bhūteṣu
na me dveṣyo ’sti na priyaḥ
ye bhajanti tu māṁ bhaktyā
mayi te teṣu cāpy aham
samaḥ — nešališkas; aham — Aš; sarva-bhūteṣu — visoms gyvoms esybėms; na — nė viena; me — Man; dveṣyaḥ — neapkenčiama; asti — yra; na — nei; priyaḥ — miela; ye — tie, kurie; bhajanti — atlieka transcendentinę tarnystę; tu — tačiau; mām — Man; bhaktyā — su pasiaukojimu; mayi — yra Manyje; te — šie žmonės; teṣu — juose; ca — taip pat; api — tikrai; aham — Aš.
Aš niekam nepavydžiu ir niekam nesu šališkas. Aš lygus visiems. Tačiau pasiaukojamai Man tarnaujantis yra Manyje. Jis mano draugas, ir Aš esu jo draugas.
KOMENTARAS: Čia gali kilti klausimas: jei Kṛṣṇa lygus visiems ir niekas nėra Jo išskirtinis draugas, kodėl Jis ypač rūpinasi bhaktais, kurie nuolatos transcendentiškai Jam tarnauja? Toks elgesys nėra diskriminacija, jis natūralus. Materialaus pasaulio žmogus gali būti labai dosnus, ir vis dėlto savo vaikais jis rūpinsis ypatingai. Viešpats skelbia, kad kiekviena gyvoji esybė (nepaisant jos formos) yra Jo vaikas, ir todėl kiekvieną jis dosniai aprūpina visom gyvenimo reikmėmis. Jis tarsi debesis, pilantis lietų kur pakliūva: ar tai būtų uola, žemė, ar vanduo. Tačiau Savo bhaktams Viešpats skiria ypatingą dėmesį. Apie tokius bhaktus kalba posmas: jie niekuomet neužmiršta Kṛṣṇos, ir todėl visuomet įsisąmoninę Kṛṣṇą transcendentaliai egzistuoja Jame. Pats posakis „Kṛṣṇos sąmonė“ perša mintį, kad įsisąmoninę Kṛṣṇą transcendentalistai egzistuoja Jame. Viešpats aiškiai sako: mayi te – „Jie Manyje“. Todėl natūralu, kad Viešpats irgi yra juose. Toks ryšys – abipusis. Tai paaiškina Viešpaties žodžius: ye yathā māṁ prapadyante tāṁs tathaiva bhajāmy aham – „Kiek žmogus Man atsidavęs, tiek Aš Juo ir rūpinuosi.“ Transcendentinis abipusis ryšys egzistuoja, nes ir Viešpats, ir bhaktas sąmoningi. Aukso žiede esantis deimantas atrodo labai gražus. Iš tokio derinio laimi ir auksas, ir deimantas. Tiek Viešpats, tiek gyvoji esybė visuomet skleidžia švytėjimą, o kai gyvoji esybė palinksta tarnauti Aukščiausiajam Viešpačiui, ji sušvinta kaip auksas. Viešpats – tai deimantas, o deimantas su auksu labai dera. Gyvosios esybės savo gryname būvyje vadinasi bhaktais. Aukščiausiasis Viešpats tampa Savo bhaktų tarnu. Jeigu nėra abipusio ryšio tarp bhaktų ir Viešpaties, negalima kalbėti apie personalinę filosofiją. Impersonali filosofija nepripažįsta abipusio ryšio tarp Aukščiausiojo ir gyvosios esybės, o personalistinė filosofija jį pripažįsta.
Dažnai pateikiamas toks pavyzdys: Viešpats yra lyg troškimų medis, išpildantis visus norus. Bet šis posmas pateikia dar aiškesnį vaizdą. Jame teigiama, kad Viešpats yra šališkas bhaktams. Tai ypatingos Viešpaties malonės pasireiškimas. Nereikia manyti, kad Viešpaties atsakomojo jausmo atsiradimą lemia karmos dėsnis. Viešpaties ir bhaktų jausmų abipusiškumas būdingas transcendentinei aplinkai, kurioje jie veikia. Pasiaukojimo tarnystė Viešpačiui – ne materialaus pasaulio veikla, ji yra dalis dvasinio pasaulio, kur viešpatauja amžinybė, palaima ir žinojimas.