TEXT 15
pāñcajanyaṁ hṛṣīkeśo
devadattaṁ dhanañ-jayaḥ
pauṇḍraṁ dadhmau mahā-śaṅkhaṁ
bhīma-karmā vṛkodaraḥ
pāñcajanyam — kriauklę, vadinamą Pāñcajanya; hṛṣīka-īśaḥ — Hṛṣīkeśa (Kṛṣṇa, Viešpats, valdantis Savo bhaktų jusles); devadattam — kriauklę, vadinamą Devadatta; dhanam-jayaḥ — Dhanañjaya (Arjuna, turtų laimėtojas); pauṇḍram — kriauklę, vadinamą Pauṇḍra; dadhmauh — pūtė; mahā- śaṅkham — didžiąją kriauklę; bhīma-karmā — pagarsėjęs titaniškais žygiais; vṛka-udaraḥ — besotis (Bhīma).
Viešpats Kṛṣṇa pūtė Savo kriauklę Pāñcajanyą, Arjuna pūtė savąją Devadattą, o Bhīma, titaniškais žygiais pagarsėjęs besotis, pūtė savo didžiąją Pauṇḍrą.
KOMENTARAS: Viešpats Kṛṣṇa šiame posme pavadintas Hṛṣīkeśa, nes Jis – visų juslių savininkas. Gyvosios esybės yra neatskiriamos Jo dalelės, todėl jų juslės taip pat yra neatskiriama Jo juslių dalis. Impersonalistai negali paaiškinti gyvųjų esybių juslių fenomeno, todėl jie visada stengiasi vaizduoti visas gyvąsias esybes bejausmes, beasmenes. Viešpats, glūdintis visų gyvųjų esybių širdyse, valdo jų jusles. Bet valdo jis tokiu laipsniu, kokiu gyvoji esybė atsiduoda Jo valiai, o tyro bhakto jusles Jis valdo tiesiogiai. Čia, Kurukṣetros mūšio lauke, Viešpats tiesiogiai valdo transcendentines Arjunos jusles, todėl šioje situacijoje Jis ir pavadintas Hṛṣīkeśa. Viešpats turi daug įvairių vardų, duotų pagal skirtingus Jo žygius. Pavyzdžiui, Viešpatį vadiname Madhusūdana todėl, kad Jis nudobė demoną Madhu; Govinda – nes Jis teikia džiaugsmą karvėms ir juslėms; Vāsudeva – nes atėjo Vasudevos sūnumi; Devakī-nandana – todėl, kad Devakī Jis pasirinko Savo motina; Yaśodā-nandana – dėl to, kad Yaśodai paskyrė Savo vaikystės žaidimus Vṛndāvanoje; Pārtha-sārathiu – todėl, kad buvo Savo bičiulio Arjunos vežėju. Lygiai taip Jis vadinamas ir Hṛṣīkeṣa, nes vadovavo Arjunai Kurukṣetros mūšio lauke.
Arjuna šiame posme pavadintas Dhanañjaya, nes jis padėjo savo vyresniajam broliui, karaliui, įgyti nesuskaičiuojamus turtus, kurių prireikė įvairių aukų atnašavimų išlaidoms. Bhīma gavo Vṛkodaros vardą, nes jo apetitas buvo toks pat neįtikėtinas kaip ir titaniški žygiai, pavyzdžiui, demono Hiḍimbos nužudymas. Taigi visų Pāṇḍavų bendražygių kriauklių gaudimas, o pirmiausiai Viešpaties kriauklės garsas, įkvėpė karius kovai. Priešininko pusė neturėjo tokių privalumų; su jais nebuvo nei aukščiausiojo valdovo, Viešpaties Kṛṣṇos, nei sėkmės deivės. Žodžiu, mūšyje jiems buvo lemta pralaimėti – tokią žinią skelbė kriauklių garsai.