TEXT 36
pāpam evāśrayed asmān
hatvaitān ātatāyinaḥ
tasmān nārhā vayaṁ hantuṁ
dhārtarāṣṭrān sa-bāndhavān
sva-janaṁ hi kathaṁ hatvā
sukhinaḥ syāma mādhava
pāpam — nuodėmes; eva — tikrai; āśrayet — užsitrauktume; asmān — mes; hatvā — žudydami; etān — visus juos; ātatāyinaḥ — agresorius; tasmāt — todėl; na — niekad; arhāḥ — nedera; vayam — mums; hantum — žudyti; dhāṛtarāṣṭrān — Dhṛtarāṣṭros sūnus; sa-bāndhavān — kartu ir draugus; sva-janam — gentainius; hi — tikrai; katham — kaip; hatvā — žudydami; sukhinaḥ — laimingi; syāma — būsime; mādhava — o Kṛṣṇa, sėkmės deivės sutuoktini.
Susidoroję su tais agresoriais, užsitrauksime nuodėmę. Todėl nedera mums žudyti Dhṛtarāṣṭros sūnų bei savo draugų. Ką gi mes laimėsime, o Kṛṣṇa, sėkmės deivės sutuoktini, argi būsime laimingi nužudę savo giminaičius?
KOMENTARAS: Pasak Vedų, agresoriai yra šešių rūšių: (1) nuodytojai, (2) padegėjai, (3) užpuolikai, grasinantys mirtinu ginklu, (4) turto grobstytojai, (5) svetimų žemių užkariautojai, (6) žmonų pagrobėjai. Visus minėtus agresorius reikia žudyti vietoje – jų mirtis neužtraukia nuodėmės. Eiliniam žmogui šitaip susidoroti su agresoriumi yra visai normalu, tačiau Arjuna – ne eilinis, o švento būdo žmogus, ir su priešu nori pasielgti, kaip dera šventajam. Deja, toks šventumas netinka kṣatriyui. Nors atsakingas valdžios atstovas ir privalo pasižymėti šventumu, jis neturi būti silpnadvasis. Pavyzdžiui, Viešpats Rāma buvo tokio švento būdo, kad žmonės dar ir dabar tebetrokšta gyventi Jo karalystėje (rāma-rājya), bet silpnadvasiškumas Viešpačiui Rāmai svetimas. Rāvaṇa padarė piktadarystę – pagrobė Rāmos žmoną Sītą, ir Viešpats Rāma pamokė pagrobėją taip, kaip dar nėra mačiusi pasaulio istorija. Arjunos atvejis neįprastas, nereikia pamiršti, kad agresoriai – tai jo senelis, mokytojas, draugai, sūnūs, vaikaičiai ir kiti artimieji. Būtent dėl to Arjuna manė neturįs teisės griebtis pačių rūsčiausių priemonių, naudojamų prieš įprastus agresorius. Be to, šventai asmenybei rekomenduojama atleisti, ir ši rekomendacija jai svarbesnė už bet kokią politinę būtinybę. Arjuna mano, kad religijos ir dorovės sumetimais geriau atleisti savo gentainiams skriaudą, o ne žudyti juos dėl politinių priežasčių. Vadinasi, jis nelaikė pateisinamomis tokių žudynių, kurios veda tik į trumpalaikę kūnišką laimę. Juk šitaip įgytos karalystės ir malonumai laikini, tad ar verta rizikuoti gyvybe ir amžinu išsigelbėjimu, žudant savo giminę? Arjunos kreipimasis į Kṛṣṇą „Mādhava“, t.y. „sėkmės deivės sutuoktini“, čia irgi labai reikšmingas. Jis nori atkreipti Kṛṣṇos dėmesį į tai, kad Jis, kaip sėkmės deivės sutuoktinis, neturėtų skatinti tokiems darbams, kurie galų gale atsigręš nelaimėmis. Tačiau Kṛṣṇa niekad niekam neatneša nelaimių, o juo labiau savo bhaktams.