TEXT 14
tataḥ sa vismayāviṣṭo
hṛṣṭa-romā dhanañ-jayaḥ
praṇamya śirasā devaṁ
kṛtāñjalir abhāṣata
tataḥ — tada; saḥ — jis; vismaya-āviṣṭaḥ — nuostabos apimtas; hṛṣṭa-romā — iš didelės ekstazės ant kūno pasišiaušusiais plaukais; dhanañjayaḥ — Arjuna; praṇamya — lenkdamas; śirasā — galvą; devam — Aukščiausiajam Dievo Asmeniui; kṛta-añjaliḥ — sudėtomis rankomis; abhāṣata — ėmė kalbėti.
Tuomet, suglumęs ir nustebęs, piestu stojusiais plaukais, Arjuna nulenkė galvą reikšdamas pagarbą ir sudėjęs rankas ėmė melstis Aukščiausiajam Viešpačiui.
KOMENTARAS: Dieviškas regėjimas iš karto pakeitė Arjunos ir Kṛṣṇos santykius. Jei anksčiau jie buvo paremti draugyste, tai dabar, po apreiškimo, Arjuna su didžia pagarba lenkiasi ir sudėjęs rankas meldžiasi Kṛṣṇai. Jis šlovina visatos pavidalą. Taigi Arjunos draugiški jausmai Kṛṣṇai dabar virto gilia nuostaba. Didiesiems bhaktams Kṛṣṇa – visų santykių šaltinis. Šventraščiai nurodo dvylika svarbiausių savitarpio santykių rūšių, ir visi jie būdingi Kṛṣṇai. Pasakyta, kad Jis – vandenynas visų santykių, užsimezgančių tarp gyvųjų esybių, tarp dievų, bei tarp Aukščiausiojo Viešpaties ir Jo bhaktų.
Arjuną pagavo nuostaba, ir nors iš prigimties jis buvo nuosaikus, santūrus bei ramus, jo nuostaba virto ekstaze, piestu stojosi plaukai, ir sudėjęs rankas maldai, jis ėmė garbinti Aukščiausiąjį Viešpatį. Žinoma, tai nebuvo baimė – jis buvo sužavėtas Aukščiausiojo Viešpaties stebuklais. Lemiantis jo elgseną veiksnys šiuo atveju – nuostaba. Natūralų jam meilės kupiną draugystės jausmą išstūmė nuostaba, kuri užvaldė Arjuną ir lėmė tokią jo reakciją.