TEXT 39
vāyur yamo ’gnir varuṇaḥ śaśāṅkaḥ
prajāpatis tvaṁ prapitāmahaś ca
namo namas te ’stu sahasra-kṛtvaḥ
punaś ca bhūyo ’pi namo namas te
vāyuḥ — oras; yamaḥ — valdovas; agniḥ — ugnis; varuṇaḥ — vanduo; śaśa- aṅkaḥ — mėnulis; prajāpatiḥ — Brahmā; tvam — Tu; prapitāmahaḥ — prosenelis; ca — taip pat; namaḥ — mano pagarba; namaḥ — vėl mano pagarba; te — Tau; astu — tebūnie; sahasra-kṛtvaḥ — tūkstančius kartų; punaḥ ca — ir vėl; bhūyaḥ — dar kartą; api — taip pat; namaḥ — reiškiu pagarbą; namaḥ te — reiškiu Tau savo pagarbą.
Tu – oras, Tu – aukščiausias valdovas! Tu – ugnis, vanduo ir mėnulis! Tu – Brahmā, pirmoji gyvoji būtybė, Tu – prosenelis. Todėl pagarbiai lenkiuosi Tau tūkstančius kartų, ir dar, ir dar.
KOMENTARAS: Čia Viešpats vadinamas oru, nes būdamas visa persmelkiančiu oras ryškiausiai atstovauja pusdieviams. Be to, Arjuna kreipiasi į Kṛṣṇą kaip į prosenelį, nes Jis – Brahmos, pirmos visatoje gyvosios būtybės, tėvas.