TEXTS 41-42
sakheti matvā prasabhaṁ yad uktaṁ
he kṛṣṇa he yādava he sakheti
ajānatā mahimānaṁ tavedaṁ
mayā pramādāt praṇayena vāpi
yac cāvahāsārtham asat-kṛto ’si
vihāra-śayyāsana-bhojaneṣu
eko ’tha vāpy acyuta tat-samakṣaṁ
tat kṣāmaye tvām aham aprameyam
sakhā — draugas; iti — taip; matvā — galvojant; prasabham — įžūliai; yat — kas tiktai; uktam — pasakyta; he krṣṇa — o Kṛṣṇa; he yādava — o Yādava; he sakhe — o mano brangus bičiuli; iti — taip; ajānatā — nežinant; mahimānam — šlovės; tava — Tavo; idam — šios; mayā — man; pramādāt — iš kvailumo; praṇayena — iš meilės; vā api — arba; yat — ko tiktai; ca — taip pat; avahāsa-artham — juoko dėlei; asat-kṛtaḥ — pažemintas; asi — Tu buvai; vihāra — ilsintis; śayyā — gulint; āsana — sėdint; bhojaneṣu — ar kartu valgant; ekaḥ — vienumoje; atha vā — arba; api — taip pat; acyuta — o Patikimasis; tat-samakṣam — tarp draugų; tat — visa tai; kṣāmaye — prašau atleisti; tvām — Tavęs; aham — aš; aprameyam — neišmatuojamo.
Matydamas Tavyje savo draugą ir Tavo šlovės nepažinęs, aš neapdairiai sakydavau Tau: „O Kṛṣṇa“, „O Yādava“, „O mano bičiuli“. Prašau atleisti visą tai, ką praradęs protą ar iš meilės padariau. Daugybę kartų įžeidžiau Tave juokaudamas, kai ilsėjomės ar tuo pačiu guoliu dalijomės, sėdėjome kartu ar valgėme, kartais dviese, o kartais ir tarp daugelio draugų. O Patikimasis, prašau, atleisk visus mano įžeidimus.
KOMENTARAS: Nors Kṛṣṇa dabar apsireiškęs Arjunai visatos pavidalu, Arjuna prisimena savo draugiškus santykius su Juo, todėl atsiprašo ir meldžia atleisti už visus perdėm laisvus gestus, kilusius iš draugystės. Jis pripažįsta, kad anksčiau nežinojo, jog Kṛṣṇa gali įgauti visatos pavidalą, nors Kṛṣṇa papasakojo jam apie tai kaip artimas jo draugas. Arjuna nežinojo, kiek kartų, nesuvokdamas Kṛṣṇos didybės, nepagarbiai kreipėsi į Jį: „O mano drauge“, „O Kṛṣṇa“, „O Yādava“ etc. Tačiau Kṛṣṇa toks geras ir maloningas, kad nepaisant Savo didybės, elgėsi su Arjuna bičiuliškai. Tokia transcendentinė abipusė meilė tarp bhakto ir Viešpaties. Gyvosios esybės ryšys su Kṛṣṇa išlieka amžiams, jis neužmirštamas. Tai atsispindi Arjunos elgesyje. Nors Arjuna matė visatos pavidalo turtingumą, tačiau pamiršti savo draugystės su Kṛṣṇa negalėjo.