TEXT 49
mā te vyathā mā ca vimūḍha-bhāvo
dṛṣṭvā rūpaṁ ghoram īdṛṅ mamedam
vyapeta-bhīḥ prīta-manāḥ punas tvaṁ
tad eva me rūpam idaṁ prapaśya
mā — tenebūna; te — tau; vyathā — baimės; mā — tenebūna; ca — taip pat; vimūḍha-bhāvaḥ — sumišimo; dṛṣṭvā — regint; rūpam — pavidalą; ghoram — siaubingą; īdṛk — tokį, koks jis yra; mama — Mano; idam — šį; vyapeta- bhīḥ — praėjus baimei; prīta-manāḥ — patenkintu protu; punaḥ — vėl; tvam — tu; tat — tą; eva — taip; me — Mano; rūpam — pavidalą; idam — šį; prapaśya — išvysk.
Regėdamas Mane tokį siaubingą, suglumai ir pasimetei. Tebūnie tam galas. Mano bhakte, užmirški bet kokią baimę ir nurimusiu protu žvelk į tavo taip trokštamą pavidalą.
KOMENTARAS: „Bhagavad-gītos“ pradžioje Arjuna išsigąsta, kad jam teks žudyti Bhīṣmą ir Droṇą – pagarbos vertus senelį ir mokytoją. Tačiau Kṛṣṇa pasakė, kad neverta dėl to baimintis. Kai Dhṛtarāṣṭros sūnūs Kuru susirinkime bandė išrengti Draupadī, Bhīṣma ir Droṇa nepratarė nė žodžio. Už tokį pareigos nepaisymą jie nusipelnė mirties. Apreiškęs Savo visatos pavidalą, Kṛṣṇa tuo parodė Arjunai, kad už savo nederamą elgesį šie žmonės jau nužudyti. Mirties scena buvo apreikšta Arjunai todėl, kad bhaktai visada taikūs ir negali taip šiurpiai pasielgti. Kai visatos pavidalo apreiškimo tikslas tapo aiškus, Arjuna panoro išvysti keturrankį Kṛṣṇos pavidalą, ir Viešpats parodė jį. Bhaktą ne itin domina visatos pavidalas, nes jis neleidžia gauti meilės atsako. Bhaktas trokšta arba išreikšti savo pagarbą bei susižavėjimą Viešpačiui, arba matyti Kṛṣṇą dvirankį, kad galėtų su meile tarnauti Aukščiausiajam Dievo Asmeniui ir sulauktų atsako į savo meilę.