TEXT 17
avibhaktaṁ ca bhūteṣu
vibhaktam iva ca sthitam
bhūta-bhartṛ ca taj jñeyaṁ
grasiṣṇu prabhaviṣṇu ca
avibhaktam — nepadalinta; ca — taip pat; bhūteṣu — visose gyvosiose būtybėse; vibhaktam — padalinta; iva — lyg; ca — taip pat; sthitam — glūdi; bhūta-bhartṛ — palaikanti visas gyvąsias būtybes; ca — taip pat; tat — tą; jñeyam — reikia suprasti; grasiṣṇu — naikinanti; prabhaviṣṇu — auginanti; ca — taip pat.
Nors atrodo, kad Supersiela išskaidyta, padalinta visoms būtybėms, Ji – nedaloma ir vientisa. Ji ne tik palaiko kiekvieną gyvąją esybę, bet, reikia suprasti ir tai – Ji viską naikina ir augina.
KOMENTARAS: Viešpats glūdi kiekvieno širdyje, kaip Supersiela. Ar tai reiškia, kad Jis išskaidytas? Ne. Jis yra vientisas. Čia tiktų saulės pavyzdys. Vidurdienį saulė pasiekia zenitą. Tačiau jei kas nors nukeliautų penkis tūkstančius mylių bet kuria kryptimi ir paklaustų, kur saulė, kiekvienas jam atsakytų: „Štai ji, šviečia virš mano galvos.“ Šį pavyzdį Vedų raštai pateikia parodyti, kad nors Viešpats ir nedalus, tačiau atrodo išskaidytas. Be to, Vedų raštuose sakoma, kad vienas ir tas pats Viṣṇu Savo visagalybės dėka yra visur, kaip ir viena saulė šviečia visų kraštų žmonėms. Nors Aukščiausiasis Viešpats palaiko kiekvieną gyvąją esybę, visatos naikinimo metu Jis viską sunaikina. Apie tai buvo kalbėta vienuoliktame skyriuje: Viešpats pasiskelbė atėjęs sunaikinti visus į Kurukṣetrą susirinkusius karius. Be to, pridūrė, kad naikina viską laiko pavidalu. Jis – visa ko griovėjas ir naikintojas. Kurdamas pasaulį, Jis išaugina būtybes iš pradinio būvio, o naikindamas suima jas į Save. Vedų himnai patvirtina tą tiesą, kad Jis – visų gyvųjų esybių pradžia ir visa ko atilsio vieta. Po sukūrimo viskas palaikoma Jo visagalybe, o po sunaikinimo vėl viskas sueina atilsio į Jį. Taip liudija Vedų himnai. Yato vā imāni bhūtāni jāyante yena jātāni jīvanti yat prayanty abhisaṁviśanti tad brahma tad vijijñāsasva („Taittirīya Upaniṣada“ 3.1).