TEXT 10
kāmam āśritya duṣpūraṁ
dambha-māna-madānvitāḥ
mohād gṛhītvāsad-grāhān
pravartante ’śuci-vratāḥ
kāmam — geisme; āśritya — rasdami prieglobstį; duṣpūram — nepasotinamame; dambha — išdidumo; māna — netikro prestižo; mada-anvitāḥ — ir tuštybės apimti; mohāt — dėl iliuzijos; gṛhītvā — imdami; asat — laikinus; grāhān — dalykus; pravartante — jie klesti; aśuci — nešvarai; vratāḥ — davę įžadus.
Atradusius paguodą nepasotinamame geisme, apimtus tuštybės bei netikro prestižo, demoniškus žmones užvaldė iliuzija, todėl jie visuomet susigundo nešvariais darbais, susižavi tuo, kas laikina.
KOMENTARAS: Posmas kalba apie demonų mąstyseną. Demonų aistra nepasotinama. Nepasotinamas jų troškimas patirti materialius malonumus nuolatos didėja. Nors besivaikant laikinų dalykų juos visad persekioja rūpesčiai, iliuzijos užvaldyti jie vėl daro savo. Jie neturi žinių ir nepajėgia suprasti, kad eina klaidingu keliu. Vaikydamiesi to, kas laikina, demoniški žmonės susikuria savo Dievą, savo himnus ir savaip juos gieda. Tas vaikymasis pasibaigia tuo, kad juos vis labiau ima traukti du dalykai: lytiniai džiaugsmai ir materialių turtų kaupimas. Šiuo atveju labai reikšmingi posmo žodžiai aśuci-vratāḥ – „nešvarūs įžadai“. Demonus traukia tik vynas, moterys, azartiniai lošimai ir mėsa – tokie jų nešvarūs įpročiai, aśuci. Skatinami išdidumo ir netikro prestižo, jie sukuria savus religijos principus, kurie prasilenkia su Vedų priesakais. Nors demonai yra patys žemiausi žmonės visame pasaulyje, pasaulis dirbtinai sukuria jiems visai nepelnytą šlovę. Demonai tiesiausiu keliu eina į pragarą, tačiau jie įsitikinę, jog yra labai pažangūs.