TEXT 17
yasya nāhaṅkṛto bhāvo
buddhir yasya na lipyate
hatvāpi sa imāḻ lokān
na hanti na nibadhyate
yasya — kurio; na — niekada; ahaṅkṛtaḥ — klaidingos savimonės; bhāvaḥ — prigimtis; buddhiḥ — intelektas; yasya — to, kurio; na — niekada; lipyate — prisirišęs; hatvā — žudydamas; api — netgi; saḥ — jis; imān — šiuos; lokān — pasaulius; na — niekada; hanti — žudo; na — niekada; nibadhyate — susipainioja.
Kas nesivadovauja klaidinga savimone, kieno intelektas neprisirišęs, tas ir žudydamas žmones šiame pasaulyje nežudo, o jo veiksmai jo nesupančioja.
KOMENTARAS: Šiame posme Viešpats praneša Arjunai, kad noras atsisakyti kovos kyla iš klaidingos savimonės. Arjuna galvojo, kad jis pats atlieka veiksmą ir nepaisė aukščiausio leidimo, kuris ateina tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Jei žmogus apie aukščiausio leidimo egzistavimą net nenutuokia, kam jam apskritai kažką daryti? Tačiau tasai, kuris žino, kokie yra veiklos įrankiai, kad jis pats yra veikėjas, o Aukščiausiasis Viešpats – aukščiausias leidžiantysis, tas tobulai atlieka bet kokį veiksmą. Toks žmogus niekad nepakliūva iliuzijos valdžion. Veiklą asmenine iniciatyva ir atsakomybę gimdo klaidinga savimonė ir bedievystė, arba Kṛṣṇos sąmonės nebuvimas. Kas veikia su Kṛṣṇos sąmone, vadovaujamas Supersielos, ar Aukščiausiojo Dievo Asmens, net žudydamas nežudo, ir tokio žudymo pasekmės jo neliečia. Kareivis, kuris žudo aukštesnio rango pareigūno įsakymu, negali būti teisiamas, tačiau jei jis žudytų savo iniciatyva, be abejonės, jį reikėtų teisti.