TEXT 49
asakta-buddhiḥ sarvatra
jitātmā vigata-spṛhaḥ
naiṣkarmya-siddhiṁ paramāṁ
sannyāsenādhigacchati
asakta-buddhiḥ — su intelektu, neturinčiu prisirišimo; sarvatra — visuomet; jita-ātmā — valdantis protą; vigata-spṛhaḥ — be materialių troškimų; naiṣkarmya-siddhim — tobulumą, kai nėra atoveikio; paramām — aukščiausią; sannyāsena — gyvendamas atsižadėjimu; adhigacchati — pasiekia.
Kas yra susitvardęs ir nesusaistytas, kas abejingas materialiems malonumams, tas atsižadėjimu gali pasiekti aukščiausią tobulumą – laisvę nuo atoveikio.
KOMENTARAS: Tikrasis atsižadėjimas – tai nuolat prisiminti, kad esi neatskiriama Aukščiausiojo Viešpaties dalelė, taigi neturi teisės naudotis savo darbo rezultatais. Jei jau esame neatskiriamos Aukščiausiojo Viešpaties dalelės, mūsų darbo rezultatais turėtų džiaugtis Aukščiausiasis Viešpats. Tokia tikroji Kṛṣṇos sąmonė. Tas, kuris veikia įsisąmoninęs Kṛṣṇą, yra tikras sannyāsis – atsižadėjęs pasaulio. Taip mąstydamas, žmogus jaučia pasitenkinimą, nes iš tikrųjų veikia Aukščiausiojo labui. Todėl jis nelinksta prie to, kas materialu. Jam tampa įprasta negeisti jokios kitos laimės, išskyrus transcendentinę – tą, kuri patiriama tarnaujant Viešpačiui. Yra manoma, kad sannyāsis laisvas nuo atoveikio už savo praeities veiklą, tačiau Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus tą patį tobulumą pasiekia savaime, netgi neduodamas vadinamųjų atsižadėjimo įžadų. Tokia dvasios būsena vadinasi yogārūḍha, arba yogos tobulybė. Kaip patvirtinta trečiame „Bhagavad-gītos“ skyriuje: yas tv ātma-ratir eva syāt – kas patenkintas vidujai, tas nebijo jokio atoveikio už savo veiklą.